individas rašė: Visada yra artimas žmogus, galim jį vadinti įvairiai, draugas, kaimynas, paštininkas ar tiesiog praeivis, bet jie visi turi bendra bruožą, išgirdę pagalbos šauksmą, būtinai padės.
Ne visada ir tas vienintelis gali suteikti pagalbą....arba ta pagalba bus momentinė...visi savimi užsiėmę, kam besiguodžiantis esi reikalingas...labai sunku surasti tą , kuris išgirs žmogų...O kas šias laikais jį išklausys?
individas rašė: Savo trumpame gyvenime esu sutikęs daugybe geru žmonių, dar didesnė daugybė man padėjo, kai kurie net manęs visai nepažinodami.
Man taip pat ypatingai pasisekė, laikau tai brangiausia dovana, brangesne už visus pasaulio turtus.
individas rašė: Tie kurie išeina, tiesiog pasirenka lengviausia išeitį net nesusimastydami apie artimuosius.
Gyvenimas šudas, manęs nieks nemyli, problemos mano didžiausios ir t.t.
Kažkoks begalvystės sindromas.
Tai ne sindromas.Ir ne begalvystė.Tai labai sunkios formos depresija.Ją galima palyginti su pačiu juodžiausiu pragaru...Visuomenėjė išoriškai žmogus gali atrodyti laimingas, tačiau vidinis pasaulis išgyvena tą pragarą...
Netikiu tokiu pasakymu, kad manęs tai nepalies.Tai melas.Nesvarbu kokios formos, jis vistiek yra melas , pirmiausia kitiems, paskui sau...
Galvokit kaip norit.Teisių,nevykėlių , nugalėtojų čia nebūna.Reikalinga ypatingai kvalifikuota medikų pagalba, kuri būtų suteikta laiku....
P.S.Juk niekas jau nesikalbame virtuvėje iki ryto....ar ne?