Akimirka

[quote="Linda6"][quote=individas]

Kalbamės, Linda6 Ir ne tik virtuvėje - būna, kad automobilyje ar balkone, vasarą itin dažnai kur nors gamtoje...

Jei pas tave ne "pumpavimo įrenginys" tai ir kalbiesi. Tik nėra čia taip paprasta viskas, gerai, jei žmogus kabinasi ir turi noro gyventi, bet jei inkštimas jau tapęs norma...
Po dvidešimtosios nakties tau jau pačiam reikia reabilitacijos.
Po šimtosios - muiluoji virvę.
Sutinku, kad nė vienas nesam nuo to apsaugotas, žmogaus psichika labai jautrus mechanizmas, šiandien tu ąžuolas, ryt gal tik nuodėgulys iš tavęs belikęs bus.

kaip gerai pasakyta: "darbas išlaisvina"
per mažai veiklos, užsiėmimo, todėl ir prasideda visokie inkštimai ir depresijos.
Eitų malkų paskaldyt iki devinto prakaito, lauką suart paskui arklio uodegą klampodamas, baigtųsi visos depresijos, griūtų kryžium iš nuovarguo, išsimiegotų ir viskas būtų gerai. Nebūtų kada galvot -laimingas aš čia, ar ne visai

Petrončik,užlenkei...
Po trijų pokalbių tikriausiai ketvirto nebebūtų...Tu protinga moteris, lėktum ten, kur gali gauti kvalifikuotą pagalbą.
Ne visus žmones galima prakalbinti, netgi labai norint.Bet mes privalom tai padaryti.Tik niekada nebūkit abejingi, jei žmogus užsidaro savyje.Kartais geriau išprovokuoti agresiją, kad išsirėktų nors ant Jūsų.Tada ir suprasite ką jis slepia savyje.
Gal yra ir kitų būdų, pasidalinkite, prašome.

Kažkada Juozas Statkevičius pasakė, kad geriausias vaistas nuo depresijos yra darbas.

labai gerai pasakyta.

Tik reikia jį turėti...

O aš nepasitikiu tais psichologais. Viena pažįstama kažkada dėl sūnaus bendravo su psichologe. Sūnus nepritapo klasėje, normalus visiškai vaikas, nežinau tiksliai kodėl taip gavosi. Ta mama pati pedagogė, labai aktyvi, bendraujanti moteris. Tai sakė, kad pasijuto vos ne asocialia asmenybe. Buvo labai nusivylusi, tiesiog gniuždė ją tas bendravimas. Visų smulkmenų neprisimenu, na, bet vietoj pagalbos sulaukė tik kažkokius nepagrįstus kaltinimus.

darbas tai nebūtinai tas pagal darbo sutartį apskritai užsiėmimą, išsikrovimą.

visokių gal yra. Kaip ir mokytojų, gydytojų...
jeigu su tuo nesusikalbėjo, ar kažkas nepatiko, pas kitą užsirašai

Aš būtent taip ir supratau, apsižvalgę aplink tikrai rasime ką nuveikti ir laiko savęs gailėjimui mažiau liks.

Vienas protingas žmogus yra pasakęs: po išsikerojusiom liepom ąžuolai neauga. Galbūt ta psichologė mamytei tai ir norėjo pasakyt, galbūt jos sūnus per didelį spaudimą iš mamos pusės jautė. Tik ji neišgirdo.

Kartais žmonės nenori žinoti tiesos apie save, ir ją visaip neigia, ignoruoja. O akistatoje su psichologu, galbūt tą tiesą nori nenori reikėjo išgirst ir su ja susitaikyt, kad išsiaiškint iš kur tos problemos atsirado ir jas pradėt spręst. Tiesiog, galėjo būti ir toks variantas, niekada nebūna vienas teisus, kitas kaltas.

Nea.
Paimkim, kad ir mūsų forumą.
Dažniausiai visi būna išklausyti.
Vienas gal kiek kreivai, kitas su šypsena, trečias pasibarant, bet visi yra išklausomi.
Arba, bent jau, yra atkreipiamas dėmesys į problemą.
Tai ir yra svarbiausia, nes dažnas niekada gyvenime nepasinaudos mūsų patarimais, bet jei pajautė, kad yra ne vienas, jau didžiulis žingsnis toliau nuo virvės.
Klausimas, ar mes mokam klausyti?
Dažniausiai, ne.
Paimkim, kad ir Elstę.
Dažniausiai sarkaštiška, bet visiems mielai padedanti ten, kur ji profesionalė.
Paradoksas?
Nea.
Jau seniau sakiau, kad tai tiesiog toks gynybos būdas nuo kažko.
Galiu duoti privaryti savo batus iki kauliukų, net ir žinau nuo ko.
Realiai turi žmogus problemų iki kaklo, bet sumaniai maskuojasi po juoko ar sarkazmo skydų.
Maskuojasi tik neįgudusiai akiai...
Juk dažniausiai klausimas, kokiu kodu reikia siųsti tą ar aną, tėra tik pretekstas atkreipti dėmesį, žmogus lengviausiai susirastu info VMI puslapyje, bet jam neduoda ramybės kažkokia mintis ir atsakymas tiesiog palengvina būtį, jis ne vienas ir jam jau lengviau.
Retas sugalvotu paskambinti psichologinės pagalbos linija, o čia į tave atkreipė dėmesį.
Net ir barniai ar kreivas sarkazmas yra gerai, nuleidi garą.
Blogai, kad mes to nesuprasdami supykstam ar įsižeidžiam.
Nieko, viskas kas vyksta tik į gera.

O aš pasitikiu, bet galvoju, kad niekad neičiau. Gal šiandien atrodo taip, rytoj, gal kitaip. Pas gerus specialistus, jau prieš dešimtmetį eilės būdavo ir nemažus pinigus kainavo.Pokalbiai, hipnozės, testai ir visa kita. Žinau atvejų, kai tikrai ant kojų ne vieną pastatė. bet ne visada vienas psichologas gali padėti, jei žmogus jau serga depresija ir jam reikalingi rimti vaistai , tada jau reikalingas kompleksinis gydymas + psichologo pagalba

Teisingai

(ale įdomu sužinot, kokių ten pamatei mane problemų turint, kad net iki kauliukų į batus leidi privaryt )

Individas, čia Elstė tai tik perliukas, tas jos lengvas sarkazmas tai tolygu sveiko proto blyksniui, kai pasiklysti emocijų liūne. Tokių patologiškai sarkastiškų žmonių būna, kad geriau skradžiai žemėn prasmegt, nei jų klausytis..

Ir barniai ir kreivas sarkazmas, o ypač juodas humoras yra net labai gerai, niekas dėl to ir nepyksta. To net laukia kai kas
Bet aš asmeniškai jau tokiame amžiuje, kai man nepriimtini pokalbiai viską suprimityvinant. Kažkam patinka- pirmyn, niekas nedraudžia bendrauti ir tokiu būdu, manau, kad daug kam tai atitinka jų poreikius. Bet nereikia siūlyt tokį būdą prikišamai visur- kur reikia , kur nereikia, tas nervuoja. Kažkam tai atrodo labai "kieta", o atrodo labai kvailai. Tai paprasčiausiai sunervuoja, todėl ir pasiūloma patylėt.
Dėl ko aš apie tai.
Depresijos apimtam žmogui darbas rūpi mažiausiai, patikėkit. Jam aplamai niekas nerūpi.

Teisingai individas parašė, kad kiekvienam reikalinga nors garą nuleisti, kad kažkas atsakytų ir tiek.
Netgi įdėjus savo šuniuko nuotrauką, kas nors parašo - gražus - ir tiek užtenka. Nusiramini, kad kažkas pastebėjo ir dirbi patenkintas toliau

kai jau apimtas - taip.
Darbas kaip profilaktinė priemėnė prieš tai, kad napimtų.
O jau delresuojantį, kuriam niekas nerūpi, reikia per prievartą pajungti į kokią veiklą (geriausia - fizinę ir sunkią).