Akimirka

Jums leidus, norėčiau išsakyti savo mintis. Galbūt labiau reikalingas ne garo nuleidimas, o priklausymas tam tikrai bendruomenei (pvz.tax narių) ir bendrumas.
Ir norėčiau užduoti klausimą - kas iš Jūsų yra iš arti matę ar bendravę su psichologinių pagalbų linijų savanoriais ar psichologais? Na ne kaip pacientai, dejuotuojai, o kaip kaimynai, draugai ir pan.

Nebendravome. O ką - jiems turbūt būna psichologinių problemų nuo svetimų bėdų "sugėrimo". Tą norėjote pasakyti?

Čia jaučiu bus kaip iš to anekdoto:
Du psichologai po darbo dienos susitinka bare. Vienas - linksmas, žvalus, o kitas - visiškas nusivaręs. Pastarasis klausia:
- Sakyk, kaip tu sugebi taip atrodyti po visų tų problemų, kurias per dieną išlieja pacientai?
- Cha, o tu ką, klausaisi, ką jie šneka?

taip, benravus ir bendrauju laaabai artimai.

Tai jei jūsų charakterio, tai čia tur būt bus antras variantas iš to anekdoto.

nu charakterio biski kitokio jis išklauso ir įdėmiai. Bet dar studijuojant juos moko, kaip tų svetimų problemų nesugert į save, kaip vakare išeinant namo, jas visas "nusiplauti" ir nuleisti į kriauklę kartu su vandeniu

Man šios pakraipos profesijos (psichologai, socialiniai darbuotojai, psichitrai) visada kėlė pagarbą. Ir, bent jau teoriškai, šių profesijų atstovams, turėtų būti keliami labai aukšti reikalavimai ir gebėjimams ir moralei. Pasirodo praktikoje psichologais tampa pakankamai spalvingos asmenybės ir būna labai pikantiškų situaciją. Bent jau kol kas ir bent jau Lietuvoje. Faktas, kad mokslas kainuoja, ypač podiplominės studijos. Tad lemia ne gebėjimai, o piniginė.
Ir žinant mūsų specialistų gebėjimus išlaikyti konfidencialumą, tiek pat sėkmingai konfidencialiai savo problemas nemokamai galiu išsakyti bobutei turguje. Visas socialines, psichologines ir t.t. Informacijos išviešinimas greičiausiai apsiribos turgaus teritorija. Tad tai bus žymiai konfidencialiau, nei apsilankyti pas psichologą, psichiatrą ar socialinį darbuotoją.
Žinoma - tai mano sarkazmas. Nes žinau (ne kaip klientė) ne vieną šios srities atstovą.

Tokie filosofai patys greitai nuo depresijos miršta :)

Jam rūpi jis pats.
O tai jau mažytė, bet pradžia.
Va čia rašė, kad nuėjo pas psichologą ir gavo kaltinimų laviną.
Visi psichologai, pirmiausia, yra žmonės.
Antra, jei pas ji iš kišenės kyšo plūgo rankenos, net ir keturi aukštieji to nepaslėps.
Tai tiesiog gyvenimo kaimietis.
Trečia, psichologo pareiga yra ne dalinti patarimus ar kaltinti, o sumaniai, nekaltais klausimais nurodyti žmogui kelią taip, kad jis jaustųsi pats suradęs išeitį.
Ir jei taip pavyksta, tada žmogus sako, nu va, buvau pas psichologą nieko jis man nepadėjo, aš pats sugebėjau išsikapstyti.
Ir tai yra didžiausia pergalė.
Teko kažkada padirbėti psichologinės pagalbos linijoj.
Labai nedėkingas, nemokamas ir beprotiškų pastangų reikalaujantis darbas.
Bet labai įdomus.
Labai greitai galima pamatyti koks žmogus gali būti psichologas, o koks ne.
Kai kurie po savaitės palūždavo, kai kurie ištempdavo kelis mėnesius.
Sugebėjimas išklausyti, padaryti savo darbą, negauti už tai padėkos ir atsiriboti nuo problemų- dievo dovana.
Didžiausia problema mūsuose yra psichologinės kultūros nebuvimas.
Sovietiniai metai gerokai pagadino psichologo įvaizdį, mol, ten eina tik durniai.
Deja... Deja...
Girdėjau, kad dabar tautiečiai drąsiau skambina ir kalbasi.
Džiugu, vadinasi, kažkiek prie to visi prisidėjome.

Baikit viską primityvint. Jau pradeda užknist.
Nuo depresijos (kaipo ligos) dar niekas nenumirė, tarp kitko.
O tipiškos klinikinės depresijos atvejų geras psichiatras (ir ne tik) ras čia ne vieną, turiu omeny tax-ą.Ir , patikėkit, jie dažniausiai ne iš tų , filosofuojančių.

Individe, Tu tikrai nieko nepraleidai? Apie liniją.

Labai teisingai parašėte apie kaltinimus.
Tarkim, pameta žmogus pinigus. Pareina namo susikrimtęs, pasisako savo antrai pusei. Ta antra pusė ant jo: žioplys, pinigų ir taip nėra, reikėjo pasižiūrėti, pasitikrinti ar gerai tuos pinigus įsidėjai.
Ar žmogui palengvėjo, kad jis jau ir taip nusiminęs pasidalino su kažkuom savo bėda?
Paskutinis dalykas pulti kaltinti žmogų, kai jam ir taip blogai.

Suprimityvinau, viskas, tyliu.

Vilniuje aptkta aplinkoje jodo, bet sveikatai tai negali pakenkti.
www.delfi.lt/news/daily/Health/vilniuje-uzf...

Tarp kitko, į psichologiją sovietmečiu įstot buvo nelengva, tik tie specialistai buvo nafig niekam nereikalingi. Tik visus kažkur įkišdavo, net į gamyklas, berods.
Ne ką geriau ir dabar, dar kolkas.
Problema ta, kad į psichologiją dažniausiai stoja tie žmonės, kurie patys turi didžiulių psichologinių problemų. Todėl ir pabaigus, sunku dirbti.
Aš neabsoliutinu, jokiais būdais ne..

Taip, geru psichologu, taip pat kaip ir gydytoju, gali būti tik žmogus iš pašaukimo. Kažkas turi būti užprogramuota genuose, kad jis galėtų ir norėtų padėti kitiems, tuo pačiu neišsunkdamas savęs.

Užtat dabar labai brangu. Ne visi, kurie tikrai nori ten mokytis, gali tai sau leist...

Niekada nebūčiau pagalvojusi... Bet kai taip parašėt, kažkaip apmasčiau per TV matytus psichologus, tai tikrai kartais būna toks įspūdis, kad jie kartais nusikalba ne į tą pusę. Nors... jie specialistai, gal čia aš dažnai ne tame problemą matau, kur jie mato...

Juokingiausia, kad tai tipiška situacija mūsuose. Ir ne tik mūsuose. Aš, pavyzdžiui, negaliu pasakyti 100 procentų, kad taip pat nepasielgčiau (na gal nuo sumos priklausytų ). Nes aš, kaip ta pusė, kuri turi guosti, pati turiu n problemų.

O kai mane taip pradeda kaltinti, kai jau aš pati save kaltinu, padarau paprastą išvadą: kitą kartą nieko nepasakoju. Nes kam man to reikia, gauti dar papildomai velnių?