individas rašė:
Nors visi jie kuo puikiausiai žino, kad išeidami suteiks skausmo ir rūpesčių ne vienai dešimčiai žmonių.
Jie apie tai negalvoja.
1989 metais pasikorė 18 metų labai graži mergaitė.
Paskutinę jos gyvenimo dieną praleidau su ja. Buvo linksma, kaip visada. Šėliojo, šypsojosi ir kalbėjo apie ateitį. Kaip studijuos, kaip myli vaikus. Žaidė su mano vaikučiais :)
Ryte sužinojau, kad jos jau nebėra. Manau, ji norėjo pagąsdinti savo mylimą žmogų, kuris ją atstūmė.
Jos tėtis, palaidojęs savo dievinamą dukrą, tapo ekstrasensu. Beje, tikru.
Visi ėjom iš proto: gal ko nepadarėm, nepastebėjom. Na ne, velniai griebtų - jokių ženklų, kad mergina nutarė išeiti, nebuvo.
Tai buvo silpnumo akimirka... pataisyti nieko neįmanoma.
Esu 100% tikra - ji tikrai negalvojo apie savo artimuosius. Ji tik galvojo: va, dabar tai jam parodysiu. Va, dabar tai sužinos, ką reiškia MANĘS netekti....
Ir parodė. Buvo labai skaudu. Ne tik jam. Mums visiems....
Apie tėvus net nekalbu...
Ir man kažkodėl atrodo, kad tie, kurie daug kalba apie savižudybę, taip ir nedrįsta to padaryti.
Tai daroma tyliai...
Persiprašau, kad vėl prakalbau apie tai. Tiesiog, prisiminiau...