Akimirka

receptai skirtingi, bet rezultatas vienas - geriau mirti, negu taip gyventi.

Manai sužinosi, ar esi geras vyras savo žmonelei?

Įdedu vieną komentarą LR straipsniui apie tai, kad giminės ir draugai neįleido Viktorijos Dautartės į vyro šermenis. Nesibarkit ant manęs, tikrai ne mano:
"Labai teisingai 346 pastebėjo. Prisigeria koks nestabilios psichikos gaidelis, o visi šokinėkit apie jį, nes, jei pasikars- būsit kalti. Mano taip pasikartų, tai ne tik kad nenukabinčiau, bet ir nelaidočiau-tegul kaba kol išdžius."

Aš ir taip žinau, kad geras. Floristika domiuosi

O ką, gražu.
Katinui žaislas, kaimynui siaubas, pačiam būtų su kuo pasikalbėti.
Linksmiausia, kad galėtum vienpusiškai išsilieti.
Neatsikirs, nenueis jau į garažą ar alaus atsigerti.

Aha, drąsus anas taip kalbėti. O taip atsitiktų su pačio artimu, lygiai taip pat pyktų ant viso pasaulio. Čia gi normali su mirtimi susitaikymo stadija- šokas, tada pyktis, po to savęs gailėjimas ir galų gale susitaikymas....

Labas vakaras.
Prisiskaičiau aš čia daug jūsų pamąstymų apie psichologų pagalbą. Arčiausiai tiesos Individas ir Linda6. Teko man gyvenime patirti ką gali psichologai jei jie dirba tendencingai. Tik ačiū Dievui, kad aš kažkokiu būdu tai suvokiau. Kitaip jie būtų padarę savo juodą darbą.
Apie žmones : kuo toliau tuo mažiau žmonės klausosi. Kuo toliau tuo daugiau kalba kiekvienas apie save ir iš savo varpinės... O psichologinis smurtas kurį tenka kęsti savaitę po savaitės kad ir darbe. Juk plika akimi nesimato. Jokia inspekcija nuo šito neapgins. Galų gale nueina žmogelis pas pschiatrą, tas nusiunčia pas psichologą, nustato "vidutinio sunkumo depresija" , prirašo piliulių ir liepia grįžti į darbą. Tai čia pagalba ? Todėl ir "išeina" žmonės...

Bet vis tiek jie per žiauriai pasielge su Viktorija.
Man nesuprantamas tevų elgesys, tegul ir didžiausios nelaimes atveju.
Juk barasi tūkstančiai šeimų, trankosi durim tūkstančiai šeimų.
Įdomu, kiek moterų po barnio sugrįžta atgal patikrinti - ar nieko blogo neatsitiko vyrui ?

Sutinku. Bet gal mes ko nors nežinome ką žino jie.
Man teko dalyvauti savo vyro laidotuvėse (buvom išsiskyrę 3 metus), lydėjau 6 metų dukrą , jutau kad daug kam tai nepatiko. Tarsi aš būčiau buvusi kalta dėl jo mirties. Reikėjo suprasti _būtum neišsiskyrus, būtų mūsų sūnus-brolis gyvas. Bet aš gi jam nepyliau šnapso į gerklę... Dažnai lieka kaltas tas kuris mažiausiai kaltas.

Aišku, kad tai neteisinga, bet yra kaip yra. Ateis laikas ir atleis, nemanau, kad užantyje pyktį nešios, jeigu tam pykčiui tikrai nėra priežasčių...

Užtat "a la" draugai mėgina sau reitingus kelti.
Mačiau anonsą - Jodeika labai gedulingu veidu "kelia" savo populiarumą.
Va, kas yra baisu.
Tikri draugai to niekada nedarytų.
Vadinasi, šis žmogus neturėjo tikrų draugų. Nes deklaruojantys draugystę pasirodo tokiais nebuvo. Deja...

Nu bet kai kurie labai nori išprovokuoti Individą papasakoti savo įspūdžius plačiau ir erzinasi. Ar per supervizijas to atpažinti neišmokino. Pas Paulių, pas Robertą. Ar kur bandei? Kaip tik baigėsi savaitė be patyčių. Ir jau galima tyčiotis...

Aš pritariu tai nuomonei, kad joks psichologas, net pats pačiausias, neišspręs problemos. Problemas sprendžia pats žmogus, psichologas gali tik padėt rasti kelią.
Suicidas yra sudėtinga problema. Mirties baimė yra pati natūraliausia baimė, kuri būdinga praktiškai visai žmonijai. Net sunkiai sergantys žmonės retai pakelia prieš save ranką, nes paprasčiausiai bijo. Atvirkščiai, dažnai kabinimasis į gyvenimą būna kažkoks antgamtiškas, nes viltis miršta paskutinė. O štai savižudžiai tos ribos peržengti nebijo. Todėl manau, kad neturintis polinkio į suicidą, to niekada nepadarys, na nebent bus kažkokia siaubo filmo verta situacija. Bet ir tai tik tuo atveju, kai gresia kažkoks labai konkretus fizinis pavojus, dvasia ten ne prie ko.

Tai ne draugai.Tai žmogystos, kurie dar bando pasišildyti to asmens šešėlyje.

Ai, norėjosi kaip geriau, gavosi kaip visada...
Kepiau tortą, tokį sudėtingą sudėtingą... Seniai jau buvau jį bedariusi. Viską padariau beveik teisingai, bet beveik. Gavosi sausokas (per anksti į šaldytuvą įgrūdau, lakštai nepermirko). Vat tiap...
Į pirmą vietą nepretenduoju, tai galiu psichologinėm studijom atsidėt

Gal ir nereikia taip griežtai, gal ir draugai. Širdyje, manau, kad gedi nuoširdžiai.
Bet pagunda pasišildyt labai didelė. Parodomasis sielvartas, parodomasis gedėjimas labai jiems į naudą. Vieši asmenys. Gal jie kitaip paprasčiausiai nemoka, kas žino.

Pala, tai kad lyg tai šneka ėjo ne apie saldžius patiekalus?

www.youtube.com/watch?v=BYtsxOQA7V0
Nuo 2:09 minutės kalba dukros dėstytojas. Tiesiog pasiklausykime kelių jo minčių....

nieko aš ten parodomojo nemačiau atėjo pakalbėjo ir tiek

Nea, ką nori, bet saldūs prasčiausiai kotiruojami Nors vienas kolega nuostabų šimtalapį iškepė.