IrenaR rašė: Jūsų mintys privertė susimąstyti - gal vis dėlto reikėtų dažniau pasakyti mamai gerą žodį, nebūtinai, kad myli.
Taip , aš ir dažnai apie tai pagalvoju... Mano mama, kaip ir DaivosP nuo 4 metų augo su pamote, bet jai tas atsiliepė kitaip... Aš buvau vėlyvas vaikas, tarp manęs ir brolio 11 metų skirtumas, tai mano mamai kaip "užsiciklino" ,kad man vis dar 15

, tai atsiciklint iki šiol negali, brolis ir juokiasi, ir ramina mane, kad kitaip nebus jau. Jau susitaikiau su tuo

O gilioje jaunystėje visi konfliktai kildavo iš perdėtos globos ir rūpinimosi (dabar jau mamą suprantu). Nebuvau labai švelnus vaikas, mamą labai myliu, bet išraiškos priemonės tos meilės visai kitokios nei dabar tarp manęs ir dukros. O mano mažoji (nesuprantu iš kur tas pas ją) labai įdomi. Į mokyklą neišeina neatsibučiavusi, vakare, kai pakloju jai lovą, nutaiso pasipiktinusį balsą ir sako, kad nieks vaiko neapkabina, nepabučiuoja, vaikui dėmesio trūksta. Žodžiu, ritualų ritualai.
O nesenai "išlaužė" (neatsimenu kaip prasidėjo kalba):"Mamyte, jei tu mirsi, aš irgi mirsiu" . Net nežinojau kaip sureaguot.