bėgu, tik adresioką tikslų mestels, kad pro šalį nepalėkčiau, jau įsibėgėjau l a u k i u adresiuko.............

pažaidžiam

gal pabandom mano karalaite a??????????????

***************** www.marihuana.com/





nius čia užsuki, labai įdomu

www.marihuana.com/

*************************************************************

BRISIAUS GALAS

Jonas Biliūnas



Šaly dienadaržio durų, ant didžiulės spalių krūvos, guli senas Brisius - žilas, apžabalęs. Matyti jisai dar mato, bet tik kaip per dūmus, ir savo žmogaus labai dažnai nebepažįsta. Sunki senatvė ir jam: visų užmirštas, apleistas. Patsai gerai jaučia, kad mažai kam bereikalingas. Bet kiek galėdamas rūpinas dar būti naudingas. Nors nebeprigirdi, o sunkios blakstienos amžinai merkia jo traškanotas akis, tačiau vaiko nuo savęs snaudulį ir klausos. Beklausydamas apsnūsta... Ir girdi per miegą: šlama netoli, tartum eina kas svetimas... Sunkiai keliasi senas Brisius iš guolio ir loja užkimusiu, mieguistu balsu.

- A tu, žabali, ar nenustosi!.. Savo žmogaus nemato,- girdi jisai pažįstamą balsą.

Susigėdęs šiepia bedantį snukį, inkščia gailiai, tartum atsiprašydamas, ir, paspaudęs uodegą, vėl susiriečia guoly...

Jau nebe kartą Brisių pajautos apgauna, jam gėdą padaro. Dažnai troboj, viduasly gulėdamas, sapnuoja jisai vagį ar vilką, kuriuos, jaunas būdamas, kadai vijo, ir jam pradeda regėtis, kad tie priešininkai vėl dabar tyko: kelia jisai tada savo seną galvą nuo kojų ir, tartum ko išsigandęs, netikėtai... suloja: am! am!

Ir netikėtai vagies vietoj girdi tik iš visų pusių iškalbinėjimo balsus:

- A tai žilis! visai iškvaišo.

Nežinodamas, kur dėtis iš gėdos, kelias jisai iš viduaslio ir, paspaudęs uodegą, lenda pasuolin.

- Kur velkies? Eik oran! - šaukia ant jo.

Ir Brisius nuliūdęs dūlina pro duris.

Dabar jisai bijo trobon ir beeiti. Verčiau jau ant spalių gulėti: vis mažiau kitiems po kojom maišytis. Teisybė, troboj labai gera, pastalėj gulėti šilta. Bet kaulų graužti vis tiek jau nebegali, o nuo musių ir tenai sunku senam apsiginti. Ir čionai, jo senatvės pasigailėję, atneša jam kartais kruopų geldelėj palakti, o ne - tai išalkęs eina pašalėmis tokio maisto ieškotų, į kurį seniau ir žiūrėti nežiūrėjo. Taip ir skursta senatvėj...

O juk buvo jaunas ir jisai, stiprus ir visų branginamas. Tada apsiginti nuo žmonių negalėjo. Su juo vaikai žaidė, jį račiuluos įsikinkę, važinėjo: nepyko ant jų Brisius, kad ir kartais visai be reikalo jam skaudžiai suduodavo,- žinojo, kad mažas ir silpnas ir maža dar teišmano. Jį troboj kiekvienas į save šaukė ir duona penėjo, medžiotų su savim vedės. Ustovas ir varškės jam negailėjo, bet tik nuo jo namų nelėktų, galvijus dabotų. O kiek dar, jau senas būdamas, juokų piemenims pridarydavo! Užmes jie, būdavo, ant Brisiaus galvos čerkazėlį ir turi, o vienam pasislėpti liepia, paskui paleidžia Brisių ieškotų. Ir visados surasdavo, nors tasai už pusvarsčio aukščiausioj eglės viršūnėj būtų pasislėpęs. Susekdavo jo pėdsakus, apuostydavo medį ir, pakėlęs aukštyn snukį, imdavo loti. Neidavo, kolei tasai nenulips. Pamatęs nulipantį, nesitverdavo iš džiaugsmo, šokinėdavo inkšdamas aplinkui ir, sugrįžęs į piemenis, iškišęs liežuvį, žiūrėdavo tai į juos, tai į krepšelius: žinojo, kad iš tenai būtinai gaus mėsos kruopelę ar duonos plutelę. Tačiau ir piemenys jį užmiršo...

Guli senas Brisius ant spalių ir sapnuoja. Mato jisai per miegą antis, kurias jo šeimininkas šaudo, o jisai iš vandens neša. Ir tiek tų ančių daug, tokios jos riebios! Pramerkia Brisius akis ir saldžiai žiovauja, jas atsimindamas. Bet kaipgi jisai stebisi iš tiesų priešais save šeimininką su šaudykle už pečių pamatęs. Savo akim nenori tikėti: turbūt ir jį sapnuoja...

Bet aiškiai girdi, kaip tasai šaukia:

- Sa, Brisiau, sa!

Tai turbūt iš jo, seno, juokiasi? Kam?

- Sa, Brisiau, sa! - vadina šeimininkas.

Brisius šiepia snukį, tartum norėdamas šyptelėti, bet tik kažin kaip gailiai inkščia...

- Sa, Brisiau, sa!..

Jisai nenorom atsikelia nuo spalių ir seka paskum, ne taip, kaip pirma - jaunas ir linksmas, bet paspaudęs uodegą ir nuliūdęs, kaip koksai kaltininkas.

Šeimininkas eina už klojimo laukan ir atsigręždamas vis šaukia:

- Sa, Brisiau, sa!..

Pamiškėje sustoja. Brisius inkščia bailiai ir žiūri į žmogų, tartum klausdamas, kam čionai jį atvedė. Mato, kaip tasai nusiima nuo pečių šaudyklę, atsitolina nuo jo kelis žingsnius ir pradeda į jį taikinti...

Negali būti?! Brisius netiki. Tai tik pasijuokti iš jo nori. Bet kam taip baisiai iš seno juoktis? Kam? Juk jisai nekaltas... Brisius nori pasigerinti, suvizginti uodegą, bet iš baimės tupiasi ant paskutinių kojų, ir per jo snukį rieda gailios, karčios ašaros.

Staiga ugnis ir baisus trenksmas,- ir jisai griūva sopulio pervertas. Pramerkęs akis, tik spėja pamatyti, kaip nuo jo tekinom bėga žmogus, turėdamas rankoj šaudyklę...

Gal suprato Brisius, kodėl tasai žmogus jį užmušė, tik nebegalėjo suprasti, kodėl tekinom nuo jo pabėgo: juk jisai mirdamas tik kojas norėjo jam paskutinį kartą palaižyti...
****************************************************
Nu matyt ir manęs toksai laukia.

Užmus kaip šunį nę vardo nepaklausę....................

tak točna, mano karalaite, pataikei į dešimtuką, dar silikono skysčio ant viršau, tai bėga net nesustodamas tas vandenėlis


[img]http://www.koslita.lt/cgi-bin/view_product_one.cgi?id=34#[/img]

***********
Nėr už ką , tai į sveikatėlę

***********
nekreip dėmesio visi buhai tik kaičiuoti temoka, o raštus rašo sekretoriukės................

****************** kaip rašo , taip gerai, svarbu rašyti, o klaidas taisykite, nes būs proga bent perskaityti..........
*******************************

Krikščioniškos laidotuvės

1680 Visų, o ypač įkrikščioninimo sakramentų tikslas yra paskutinės Dievo vaiko Velykos, kurios per mirtį įveda jį į Dangaus karalystės gyvenimą. Tada išsipildo tai, ką tikėdami su viltimi išpažįstame: „Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžinojo gyvenimo.“14
I. Paskutinės krikščionio Velykos

1681 Krikščioniškąją mirties prasmę nušviečia velykinis Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinys. Kristuje sudėtos visos mūsų viltys. Krikščionis, kuris miršta Jėzuje Kristuje, palieka kūno būstinę ir įsikuria pas Viešpatį.15

1682 Mirties dieną krikščioniui baigiasi jo sakramentinis gyvenimas, prasidėjęs naujuoju gimimu per Krikštą, ateina jo galutinis „supanašėjimas su Dievo Sūnaus paveikslu“, kurį suteikė Šventosios Dvasios patepimas, ir prasideda dalyvavimas Karalystės pokylyje, kurio jau yra ragavęs Eucharistijoje, nors jam dar ir reikėtų galutinio nuskaistinimo, kad galėtų apsivilkti vestuviniu drabužiu.

1683 Bažnyčia, aprūpindama sakramentais, kaip Motina nešė krikščionį savo glėbyje jo žemiškos kelionės metu, dabar palydi jį ir baigiantis kelionei, kad atiduotų „į Tėvo rankas“. Ji atnašauja Tėvui Kristuje Jo malonės vaiką ir su viltimi it sėklą laidoja žemėje kūną, kuris kelsis garbingas.16 Ši atnaša tobulai švenčiama eucharistinės aukos metu; prieš ją ir po jos atliekami palai–minimai yra sakramentalijos.
II. Laidotuvių apeigos

1684 Krikščioniškos laidotuvės yra Bažnyčios liturginės apeigos. Savo patarnavimu Bažnyčia nori ir pabrėžti veiksmingą vienybę su mirusiuoju, ir įtraukti į tą vienybę laidoti susirinkusią bendruomenę, skelbdama jai amžinąjį gyvenimą.

1685 Įvairios laidotuvių apeigos išreiškia krikščioniškos mirties velykinę prasmę ir atitinka kiekvieno regiono aplinką bei tradicijas, netgi parenkant liturginę spalvą.17

1686 Romos liturgijos apeigynas Ordo exsequiarum (OEx) pateikia trejopas laidotuvių apeigas pagal tris vietas, kuriose jos vyksta (namuose, bažnyčioje, kapinėse); atsižvelgiama ir į tai, kas svarbu šeimai, į vietos papročius, liaudies kultūrą ir pamaldumą. Laidotuvių eiga yra bendra visoms liturginėms tradicijoms. Joje svarbiausi keturi momentai:

1687 Bendruomenės pasveikinimas. Apeigos pradedamos religiniu pasveikinimu. Mirusiojo artimieji pasveikinami „paguodos žodžiu“ (Naujojo Testamento mintimi tai yra viltį teikianti Šventosios Dvasios jėga18). Melstis susirinkusi bendruomenė taip pat išgirsta „amžinojo gyvenimo žodžius“. Bendruomenės nario mirties (arba mirties metinių bei septintoji ar trisdešimtoji po mirties) diena duoda progos pažvelgti anapus „šio pasaulio“ ir tikinčiųjų mintis nukreipti į tikėjimo prisikėlusiuoju Kristumi tikrovę.

1688 Žodžio liturgijai. laidotuvių metu reikia pasirengti ypač rūpestingai, nes tarp laidotuvių dalyvių gali būti tikinčiųjų, retai dalyvaujančių pamaldose, ir mirusiojo draugų nekrikščionių. Ypač homilijoje reikia „vengti gedulinio gražbyliavimo“19, o krikščioniškos mirties slėpinį nušviesti prisikėlusiojo Kristaus šviesa.

1689 Eucharistinė auka. Jei apeigos vyksta bažnyčioje, krikščioniškos mirties, kaip Velykų tikrovės, centras yra Eucharistija.20 Kaip tik tada Bažnyčia parodo savo veiksmingą vienybę su mirusiuoju: atnašaudama Tėvui Šventojoje Dvasioje Kristaus mirties ir prisikėlimo auką, ji prašo, kad jos vaikas būtų nuvalytas nuo nuodėmių bei jų pasekmių ir švęstų tobulas Velykas, dalyvaudamas Dangaus karalystės puotoje.21 Taip švęsdama Eucharistiją, per komuniją priimdama Kristaus Kūną, kurio gyvas narys yra mirusysis, ir melsdamasi už jį ir su juo, tikinčiųjų bendruomenė, ypač mirusiojo šeima, mokosi gyventi vienybėje su tuo, kuris „užmigo Viešpatyje“.

1690 Atsisveikindama su mirusiuoju, Bažnyčia jį „paveda Dievui“. Tai „paskutinis sudie ('su Dievu'), kuriuo krikščioniškoji bendruomenė atsisveikina su vienu iš savo narių, prieš išnešdama jo kūną laidoti“22. Bizantijos tradicija tą atsisveikinimą išreiškia mirusiojo pabučiavimu:

Galutinai atsisveikinant „giedama ne tik dėl to, kad jis iškeliavo iš šio pasaulio ir išsiskyrė su mumis, bet ir dėl to, kad išlieka vienybė ir susijungimas. Mirtis anaiptol mūsų neišskiria, nes visi einame tuo pačiu keliu ir susitiksime toje pačioje vietoje. Mes niekada nebūsime išskirti, nes gyvename Kristui ir dabar esame suvienyti su Kristumi, eidami pas Jį. [...] Mes visi drauge būsime Kristuje“23.

**************
Pagrabų finalas

***********
Tai bent jau mano pakasynų užsigeidė, tai ką JŪS čia veiksite be mano šposų..................skaitytuvais barškinsit

*******************
nius biški su visokiais priedais apipurškiau, tai lietus, kaip nuo žasies bėga..............................

*********************
Turiu jau jį pasistatęs, bet kaip po juo mane palaidosit , vat kur problema

***********
Koksai ASILAS, ten neblogai kikena..................

Užeiki čia būs linksma


http://www.tu-esi.tik.lt/

[quote="Reila"]jei jau čia tema "atsakymai ant lėkštutės", gal galit patart kur ieškoti kokio nutarimo dėl viršvalandžių ir naktinio darbo apmokėjimo?[/quot

e]
*****************
Viršvalandiniuose darbuose ir reikia ieškoti.............

************************
Gyvenimas nenumatė padaryti iš mūsų tobulybės. Tobulybių vieta muziejuje.

Nius va kas nutiko kai smegeninė persikrovė


Infarktas



Širdį man sugriebė, kai gulėjau garuojančioje vonioje – jau buvau kažkur apie tai skaitęs: vyriškis užsirakino buto duris, prisileido į vonią karštutėlio vandens ir įlindo garintis (jis sirgo reumatu). Kai jį ištiko širdies smūgis, nesurado savyje jėgų pakilti, taip ir mirė, karštutėliame vandenyje: aptiko jį po dviejų savaičių, kažkokie giminaičiai, išlaužę su policija duris.

Bet ne, tai negalėjo nutikti, man. Sukaupiau jėgas ir pamėginau atsisėsti: kur tau. Vos krustelėjus, skausmas širdyje taip sustiprėdavo, kad tučtuojau grįždavau į ankstesniąją padėtį.

Norint pasikviesti pagalbą reikėjo išeiti iš vonios: bute buvo telefonas, laiptų aikštelėje – kaimynai. O gal praeis? Pažiūrėjau į vonios duris: jas, lyg tyčia, užsirakinau iš vidaus, mechaniškai. Tarsi dar kas nors būtų buvęs bute.

Staiga pajutau stiprų dūrį į širdį, ir mane supykino, pasaulis ėmė plaukti prieš akis. Tuojau prarasiu sąmonę. Mirtis?

Tą akimirką aiškiai išgirdau kažkieno balsą, nemalonų, prikimusį:

- Nagi, pribaik jį.

Atmerkiau akis ir pamačiau švytinčią dėmę kampe, o toje dėmėje – kažkokį į rupūžę panašų storą neūžaugą ant plonų kojelių.

- Ko įsistebeilijai, dar tokio nesi matęs, ką? – ir būtybė kandžiai ir piktai prajuko, kratydamasi visu savo varlišku pilvuku.

- Kas esat? – paklausiau, sukaupęs jėgas.

- Žiūrėk, koks mandagus.

Būtybė, krypuodama, artinosi, išlįsdama iš vonią užpildžiusių garų.

Čia pastebėjau antrą šviečiančią dėmę, kitame kampe – ten stovėjo dar viena būtybė, aukšta ir laiba, kaip skriestuvas, su nukarusiom rankom ir gyvatiška galvute palubėje.

- Žiūrėk nežiūrėjęs, o tau galas, - pasakė antroji būtybė ir irgi ėmė artintis.

- Kas esat?

- Dievai mes, dievai, - pasakė tas, kuris priminė varlę. – Padvėsi tu toje vonioje, kaip koks gyvulys, tuojau pat.

- Netiesa, - pasakiau. – Dievas ne toks.

- Dievas ne to-ooks! Dievas ne to-ooks! – pamėgdžiojo mane pabaisa. – Tai gal tu jį matei, tą savo Dievą? Kvailiai, debilai – patys išsigalvojo, kas maloniau, ir patys tiki.

Staiga aš ėmiau juoktis:

- Ne, tai neįmanoma.

Taip jau viskas atrodė absurdiškai.

- O štai dabar pažiūrėsim, įmanoma ar ne.

Ir neūžauga ištiesė į mane savo rankutę.

- Ai!

Mano širdį pervėrė beprotiškas skausmas.

- Nagi, pakankink jį, - išgirdau griausmingą balsą iš kitos pusės, iš palubės.

- Oi! Ai! A-a!

Mane išpylė prakaitas – tai buvo kitas prakaitas, ne nuo karšto vandens.

- Gera, ar ne? – sukikeno neūžauga. – Ir sugebėk tu man būti toks bukas, kad, nepaisydamas viso gyvenimo siaubo, išsigalvotum gerą ir teisingą dievą. Na, ko nutilai – gal jau nudvėsei, ką?

Jis įdėmiai pažiūrėjo į mane.

- Ir... – sunkiai tariau žodžius, - ir... jūs ir esate... dievai?

- O kas gi dar, gal jūsų kvailų pasakų personažai? – nusižvengė neūžauga.

- Ir...ir...nėra kito dievo?

- Idiotas.

Ir čia pamačiau, garuose, regėjimus: tai buvo man žinomi ir nežinomi įvykiai, plaukiantys pro šalį vienas po kito. Ten liejosi kraujas, triumfavo niekšybė ir vidutinybė, kankinosi skurde arba tiesiog žūdavo sąžiningieji ir kilnieji, visiškai niekam nežinomi. Tėvai ten apraudojo savo vaikų – nekaltų angelėlių – mirtį...

- Matai? – pasakė neūžauga. – Matai, koks mėšlas.

- Matau, - pasakiau aš.

- Pasaulį sutvėrė Šėtonas.

- Taip.

- Šėtonas. Po mirties visi praregi.

- Aš dar nemiriau.

- Tu jau lavonas. Lavonas.

Ir jis kažką padarė ranka – surikau ne savo balsu iš skausmo. Neūžauga pratrūko džiaugsmingu juoku.

- Tu – sadistas? – paklausiau, atgavęs kvapą.

- O kas gi, tavo nuomone, yra tokio pasaulio dievas? Kam jam žmonių kančios, jei jis - ne sadistas?

- Vadinasi, visos mūsų maldos...

- Jūsų pačių susigalvotos pasakaitės, užliūliavimui. Supratai, ne? Jūs visi tiesiog mulkiai, mulkiai, mulkiai!

Ir, įsiaudrinęs, ėmė mano galvą daužyti buteliu, pilnu šampūno, labai skaudžiai.

- Gelbėkit! – sušukau. - Padėkit!

Tai buvo ne dievai – tai buvo kažkokia gauja iš tarpuvartės.

- Cha-cha-cha-cha-cha! – jie juokėsi duetu; vienas storas ir vienas prikimęs spigus balsas.

Staiga pajutau, kad kabu žemyn galva: būtybė-skriestuvas pakėlė mane už pėdos prie lubų.

- Tavo širdis – jau gabalas mėšlo, supratai? – aptėškė mano veidą seilėmis neūžauga. – Esi lavonas, lavonas.

Ir jis skaudžiai sugriebė mane, savo lipniais pirštais, už nosies.

- Ką tu mums gali padaryti, kirmine?

- Aš ne kirminas... – sušnabždėjau aš, - aš...

- Kirminas! Tu kirminas! Tu, šūdžiau, tikėjaisi rojaus – o vietoj rojaus gavai štai ką!

Ir jis taip suktelėjo pirštais, kad man iš akių pasipylė ašaros.

- O tu manei, kad pragaras – tik gyvenime? Pragaras visur! Pragaras visur! Visur ir visada! Tu nudvėsi, o mes ir toliau tave kankinsim – jau kitaip. Amžinai. Tau nebus ramybės, nesitikėk, šūdžiau!

- Kam? – pasakiau aš, verkdamas; nes jis vis suko ir suko mano nosį.

- Tam, kad mums tai patinka, kad mums to reikia, reikia. Mes sukūrėme gyvenimą-pragarą, kad mėgautumėmės kančiomis, ir mes sukūrėme amžinybę pragarą: kad visuomet būtų kančios, neviltis ir patamsis. Supratai, ar ne? Ar ne? Ar ne? – ir kaskart man išsukinėjo nosį.

- Netiesa – man jau buvo vis vien. – Gyvenime yra kita. Yra! – Jau nebegalėjau sustoti. – Yra saulėlydis, giminystė, yra meilė... – dabar verkiau kitomis ašaromis. – Pasaulis pilnas meilės, šviesos - netiesa! Netikiu, netikiu, ne...

- Štai tau...

Mano širdis suspurdėjo ir sustojo. Nukritau atgal į vandenį, jau bežadis. Beveik be nosies. Buvau miręs.

Keista, bet jaučiau šilumą – ji mane supo ir šildė iš visur.

Kiek praėjo laiko, nežinau: nebuvo nei jausmų, nei minčių apie tai, kas su manimi, ar aš gyvas.

Kai staiga atsidarė išlaužtos durys ir išgirdau balsą:

- Dieve mano, Vytuk! Vytuk, kas tau!

Ir aš pajutau kažkieno rankas – mielas, žmogiškas, keliančias mane iš vonios.

- Dieve mano, mielasis.

Dabar gulėjau kambario viduryje, nuogas, kur mane atitempė, ir girdėjau susijaudinusį moterišką balsą:

- Laisvės prospektas 25, butas 40, greičiau, maldauju, taip, širdis! Širdis!

Mano akys buvo užmerktos, bet aš viską girdėjau. Girdėjau, kaip moteris, metusi ragelį, pribėgo prie manęs, ėmė bučiuoti.

- Gyvenk, girdi, gyvenk. Jaučiau – kažkas mane sustabdė, kažkoks nerimas ir nusprendžiau grįžti, patikrinti. Dieve! Dieve, padėk man – man ir jam! Nepasiimk jo, Dieve!

Ji jau raudojo, man ant krūtinės.

Atmerkiau akis ir – virš jos galvos - kampe pamačiau angelą: gražų, švytintį, tikrą. Jis stovėjo, skleisdamas geltoną šviesą, ir jo dešinioji ranka buvo pakelta. “Aš su tavimi” – pasakė angelas.

Paskui jis išnyko.

Po mėnesio išėjau iš ligoninės, po pirmojo infarkto.

***********
Nius tą pinigų perteklių gali be jokio gailesčio pervesti man, iš anksto bučiukas.................

lorita

vaišinu

**************


kokia patrauklį liūtaitė

*********************

www.worldofwarcraft.lt/wow.php?id=14

********

O kokia ta tavo pasaulėžiūrą.........."pasaulietišką", kur nėra jokių draudimų......

*********
O ka manai, kad jo nėra, tai tu tik mėsos gabalas, bedvasis kūnas A???????????????/

******************
kokia čia mankšta, tik vienos kojos.........................

***************
Aš tave tyliai mylėsiu
Kad net žuvis nepastebės
Žuvys nemoka skaityti
Jos raidžių nepažysta
Žemė sukasi apie nektarą
Rudenį žydi pievos
Katinui reikia žuvies
O žuvys nemirtingos
Jos gali išdykti bet kur
Katinas papjautas
Žuviai nepatinka mano oda
Joms nepatinka mano dredai
Žuvis kvėpuoja oru
O tai baisiau negu kalbėti
Žuvie atstokit nuo manęs
Aš privalau išgyventi
O ta žuvis tai aš
Tai pasakyk
Kodėl mes turim mirti.

Ataidi aukštas mono skambesys,
iš monotonijos kontrasto kylantis,
seniai „ šaknijęs “ dingsta ilgesys,
sunyksta kasdienybės veidas dylantis.
Nėra čia vietos, nežinia dėl ko,
kur jausmas su jausmu - kovoja,
nerimsta mintys vien dėl to,
kam paslaptys būties šviesas - užstoja...
Ilgai pakęsti siela visko negalės,
prasmės nėra, čia tik egzotika - apakina,
tad džiaugtis šia akimirka skubėk,
lyg šeimininko lašinius „ nudžiovęs “ katinas.
Tikėk, ši vizija per laiką neišblėsta,
tereikia stengtis kurti kažką - nauja,
virpės pasaulis - violetinio miražo miestas,
toks ryškiai tikras, - telpantis po sauja...
Neleisk tikrovei grįžti, nes prarasi,
lyg muzikinis kūrinys, netekęs žavesio pasens,
visa tai rimta, kam iš kelio vesti?
jeigu naktis vilios, tegu tik tau - sutems...

[quote=penelope]

[quote=Aradija]na gerai gerai prisipazinsiu dukartus pasinaudojau
*************
Nu nesikuklinki ir aš tau dar kokia padovanosiu

***********************
Doru darbu , dar tiek daug tik pasvajoti gali..................