Darbo sutarties sąlygos, apibrėžiančios darbo sutarties šalių teises ir pareigas, sudaro darbo sutarties turinį. Darbo sutarties sąlygas galima skirstyti į tris grupes: būtinosios, nebūtinosios (kitos) darbo sutarties sąlygos ir savarankiškos teisinės reikšmės (sui generis) darbo sutarties sąlyga – tai darbo apmokėjimo sąlyga. Būtinosios darbo sutarties sąlygos yra dvi – darbovietė (įmonė, įstaiga, organizacija, struktūrinis padalinys ar pan.) ir darbo funkcija (tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas ar konkrečios pareigos). Darbo sutarties sąlygų pakeitimo būdas ir tvarka priklauso nuo tų sąlygų keitimo priežasties, keičiamų sąlygų rūšies ir nuo to, kuriam laikui – terminuotai ar neterminuotai jos keičiamos.
Kadangi sutartis yra kelių asmenų susitarimas, jos pakeitimai taip pat turi būti daromi šalims susitarus, taigi universaliausias ir abiejų šalių interesus labiausiai atitinkantis darbo sutarties keitimo būdas yra šalių susitarimas. Tokio susitarimo galimybę riboja tik tai, kad šalys negali susitarti dėl tokių darbo sutarties sąlygų, kurios prieštarauja LR Darbo kodeksui, kitiems įstatymams, norminiams teisės aktams ir kolektyvinėms sutartims.
Darbdavio iniciatyva darbo sutarties sąlygos gali būti keičiamos, kai keičiama gamyba, jos mastas, technologija arba darbo organizavimas, taip pat kitais gamybinio būtinumo atvejais. Darbdavio siūlymas keisti darbo sutarties sąlygas turi būti išreikštas raštu. Kaip jau minėta, darbo sutarties sąlygos yra būtinosios, nebūtinosios ir sąlygos dėl darbo apmokėjimo (savarankiškos teisinės reikšmės). Skiriasi ne tik šių sąlygų reikšmė, bet ir jų keitimo tvarka:
1) būtinųjų darbo sutarties sąlygų keitimas. LR Darbo kodekso 120 str. 2 dalis teigia, kad būtinosios darbo sutarties sąlygos., t.y. darbovietė ir darbo funkcija, gali būti keičiamos tik esant išankstiniam raštiškam darbuotojo sutikimui. Ką reiškia „išankstinis sutikimas“, niekur nekonkretizuojama, todėl praktikoje, matyt, galima tikėtis ir tokių atvejų, kai darbuotojas apie darbo sutarties pakeitimą bus įspėtas dieną prieš ją pakeičiant. Svarbu, kad sutikimas būtų, jokių išimčių dėl to būti negali. Tačiau tai nereiškia, kad, jei darbuotojas nesutinka dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, jam neiškyla jokių teisinių pasekmių. Tam tikrais atvejais, nedavęs sutikimo dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis, darbuotojas gali būti atleistas iš darbo darbdavio iniciatyva, t.y. pagal LR Darbo kodekso 129 str. Šiame straipsnyje numatyta, kad darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, susijusių su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe, taip pat dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir pan. Taip pat tam, kad darbuotoją būtų galima atleisti, jam turi būti pasiūlytas kitas darbas toje pačioje darbovietėje, kurio darbuotojas turi atsisakyti.
Tačiau jei darbdavys pasiūlo keisti darbovietę ar darbo funkciją nesant svarbių ekonominių, technologinių priežasčių ar ne dėl darbovietės struktūrinio pertvarkymo, o darbuotojas nesutinka su darbo sutarties pakeitimu, jis negali būti atleistas iš darbo.
Vienintelė išimtis, kai keičiant būtinąsias darbo sutarties sąlygas nereikia išankstinio raštiško darbuotojo sutikimo, yra tie atvejai, kai ypatingais atvejais darbo sąlygos yra keičiamos laikinai.
Visais atvejais, kai darbo apmokėjimo sąlygas darbdavys nori koreguoti savo nuožiūra (tiek didinti darbo užmokestį, tiek jį mažinti, tiek keisti darbo užmokesčio mokėjimo tvarką ar kt.), yra būtinas raštiškas darbuotojo sutikimas. Apie tai, kad nustatomos naujos darbo apmokėjimo sąlygos, darbdavys turi raštu pranešti darbuotojams ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki jų įsigaliojimo. Išimtis, kai darbuotojo sutikimo dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo nereikalaujama, yra tada, kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas. Tačiau ir šiuo atveju darbuotojus įspėti būtina, išskyrus kai keičiasi minimalus darbo užmokestis.
LR DK yra nuostata, kuri draudžia sumažinti darbo užmokestį be darbuotojo raštiško sutikimo. Tačiau ši nuostata galioja tik tada, kai darbo užmokestis yra mažinamas darbdavio savarankišku sprendimu. Jei darbo užmokestis sumažėja dėl įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį pakeisto tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimo, darbuotojo raštiško sutikimo sumažinti darbo užmokestį nereikia. Priešingu atveju gautųsi absurdiška situacija, kai darbdavys, negavęs darbuotojo sutikimo sumažinti jo darbo užmokestį, negalėtų vykdyti ir laikytis įstatymų, Vyriausybės nutarimų ar kolektyvinių sutarčių nuostatų.
Taigi apibendrinant darytina išvada, kad keičiant bet kurias darbo sutarties sąlygas reikalingas darbuotojo sutikimas. Žinoma, nesutinkantis su darbo sutarties pakeitimais darbuotojas gali būti atleistas iš darbo, tačiau tokiu atveju jis nelaikomas kaltu dėl darbo sutarties nutraukimo, todėl jam turi būti pasiūlytas kitas darbas toje pačioje įmonėje (nebent nėra galimybių perkelti darbuotojo į kitą darbą arba darbuotojas nesutinka būti perkeltas), turi būti išmokėta išeitinė išmoka, priklausanti nuo darbuotojo nepertraukiamojo darbo stažo toje darbovietėje.
Tokia mano nuomonė. Jūs galite su ja nesutikti!