Ir dar. Aktualiąja tema.
Mano giminaitė laikė katiną. Į kiemą jis neidavo, kvapelis namie- kartais nosis susiraitydavo, nors ji šliaužiojo po butą ir buvo įgudusi pačius mažiausius pažymėjimus susekt. Net Ace nepadėdavo.
Katinas susilaukė palikuonių (atvesdavom panas). Šeimininkės kantrybė trūko, kai susilaukė vaikų su savo dukra. Kadangi ji nebežinojo, kas jos katinas tiems kačiukams-tėvas ar senelis, be to kvapas pagaliau užkniso, nutarė psio- balius baigtas. Iškastravo. Vyrukui jau 8 ar tai 9 metai buvo.
Parsivežė namo. Džiaugėsi. Neilgai. Atsipaipaliojo katiniukas ir kad davai žymėt visus kampus.
Skambinam veterinoriui, o tas taip ramiai, na jo, iškastravom, bet tai nereiškia, kad jis neatsimena, ką darė iki tol. Vat "po staroj pamiati" ir žymės. Kiek laiko. Na čia jau nuo organizmo priklauso, kiek dar jam ten parako užteks. Bliamba. Sakom, ką daryt. Atsakymas- galim pagelbėt už papildomą mokestį- suleist hormonų.
Teko už papildomą mokestį padėti jam pamiršti savo šlovingą praeitį.