O aš gilioje nevilty....
Susiradau tą vargšą šunį. Tiksliau, net ieškoti nereikėjo, besivaikščiodami su savo šunimi, susitikome. Grįžau namo, pasiėmiau sauso maisto. Mėginau pasišaukti. Anei pro kur - bijo visko, kas juda. Tuomet padėjau tą maistelį prie stulpo ir mačiau, kad jis stebėjo mane.
Grįžom su šuniu iš pasivaikščiojimo, guli bėdulis prie to stulpo, sulaižęs visą maistelį.
Na, galvoju, šauksiu, kad eitų mums iš paskos. Kur tau - bėga toliausiai.
Bent jau pagautume, nuvežčiau į prieglaudą. Baisu žiūrėti į šitokio kūdumo šunį. Didumo sulig mūsų labradoru, o kūdumas..., net verkt norisi.
Prieš kelis mėnsius taip vienam jaunam šuneliui suradome namus. Irgi badziojosi be vietos. Dabar gyvena kaip ponia mano kaimynystėje. Ir kasdien ateina mūsų šunis aplankyti :)))
Beje, mūsų Lapė šiandien išmėgino naujai iškastą prūdelį. Mėgino antiną pagauti.
Ir mūsų "rankinukas" po kirpyklos. Žadėjau parodyti: