klaraa rašė: Vienai draugei padovanojau triušiuką, toks fainas buvo, taip jo norėjo, o po metų atsibodo, matai smirdi ir naktimis triukšmauja, tai atvežė mamai ir pametė, kaip nereikalingą.Paskui pusseserei padovanojau siamo kačiuką, nu toks gražutis po kurio laiko, matai geles nudraskė ir gamtinius reikalus į vazoną padarė ir į tvartą ištrėmė gyvent, man tai širdis plyšta, matai biški bėdų ir nesprendžia jas, o gyvūną "deportuoja" graudu
daugiau niekada ir niekam nedovanosiu gyvūno
nebent tik sau
Na taip. Mano močiutė tokia yra. Dabar pasiėmė šuniuką, tai man jau iš anksto jo gaila. Atėjau pas ją, o pas šuniuką (2 mėnesiai tik) dubenėlyje pripjaustyta virtos dešros. Tai nubegau iki parduotuvės nupirkau konservų, sauso maisto šuniukui. Valgė patenkintas. O vakar užėjau, jau girdžiu kai ji jam "kyš, kyš" sako. Tai gi jam bendravimo reikia. kam iš viso jis jai buvo reikalingas, ka? Nervai nelaiko. Dabar teks pačiai jam maitelį pirkti, nes maitins velnias žino kuom. Ai sako, juk jis negrynaveislis, tai ir gali valgyti bet ką. Na bet po tokiuų žodžių vos nenukritau.
Dar iš vaikystės atsimenu, kad mas ją buvo ir kaynai, ir šunis. Bet kai jie ką nors pridirbdavo arba jai tiesiog atsibosdavo, tiesiog išmesdavo.
Žiauru. Atsimenu mušė jį katiną, tai jis pradėjo visur sisioti. Tai ie metė jį. Pikta, pikta esu.