2008-11-01 19:10
Loreta
Elvusia, jei tavo dukrytė kartais dar nematė - pasiūlyk pažiūrėti filmą "Nereikalingi žmonės". Aš jo ištisai viso dar nemačiau, žadu šiomis dienomis pažiūrėti. Bet manau, kad žiūrint gali kilti daug įdomių minčių.
O šiaip - išeinant iš apibūdinimo "nereikalingi žmonės" man kilo ne viena mintis - kiek šioj žemėj tokių žmonių. Įvairių kategorijų, kaip juos suskirstytų biurokratai...
Palikti vaikai, invalidai, seneliai, atsėdėję, narkomanai, asocialūs ir t.t.
Tačiau baisiausia, kad nereikalingi ir visai iš kitokios grupės - gabūs, iš prigimties talentingi žmonės, neturintys tvirto užnugario, lėšų ir dėl to negalintys savęs realizuoti. Kiek tokių asmenybių, neprasimušusių gyvenime, taip ir nunyksta...
Arba atvirkščiai - visiški profanai, neišmanėliai ir bukagalviai, pasipūtėliai ir garbėtroškos, turintys visa, ką gali duoti gyvenimas tokiems kaip jie, kurie tokias gyvenimo dovanas panaudoja savo žemiems tikslams.
Manyčiau, dar viena skaudi problema - užmiršti žmonės. Žymūs žmonės, šviesuoliai, kažkada buvę mylimi ir gerbiami, o senatvėje visiškai niekam nebereikalingi ir nebeįdomūs, nors atidavę viską, ką galėjo atiduoti šiame gyvenime. Dažniausiai miršta vieniši ir skurde...
Gal tavo dukrelei būtų įdomu panagrinėti ir tokią temą. Santykiai mokyklose. Mylimi ir nemylimi mokiniai. Gabūs ir nelabai. Žinau nemažai atvejų, kai tiems, gabiesiems, dažniausiai patikima vesti kokius tai klasės renginius, deklamuoti, dainuoti, šokti, o mažiau gabieji užmirštami, tiesiog nustumiami į paskutinę eilę. Gal todėl, kad mokytoja bijo ilgiau pasivarginti su tokiu mokinuku? Gaili laiko? O juk jo širdelė taip ir spurda nuo to norėjimo išeiti pirmon eilėn ir padeklamuoti. Kad ir su klaidelėmis, kad ir ne iki galo... Bet iš širdies. Užkaitusiais žandukais ir žibančiomis akelėmis. Bet ne - pirma eilė užimta, ji tik pirmūnams.