vieniša mama

Na va, dar vienas vaikas...nei tu ten didžiuojiesi,nei ką...Juk norėtum atsibusti nuo bučinio, norėtum karšto obuolių pyrago su kava šaltą žiemos rytą ,norėtum ,kad nugarą kas pakasytų ir nerimą išsklaidytų....Tiesiog žmogus nesutvertas gyventi vienas.

Na gerai, taip būna užplaukia tokios mintys,kad būtų faina ir t.t.Bet kadangi esu realistas iki kaulų smegenų, sugretinus visus pliusus ir minusus, dar gerai neatsikvošėjus po paskutinio varianto, tokie norai laaaaabai greitai atšoka. Ir tada užtenka taip prabusti, na, koki kartelį į savaite ir palaima..... O kitom dienom nugarą kasausi su šakute, nerimą išsklaidau brendžių, bučinį kompensuoja katinas aplaižydamas rytais visą feisą. Va ir paprastas bet genialus problemos sprendimas.

Po tokios INDIVIDAS žinutės, puls dabar visos mamos girtis kokios jos vienintelės... kaip jos moka obuolių pyragą išskepti :)

P.S. - savo obuolių pyragą kartais kepuosi aš pats :P :) Man indaplovės nereikia :P :)

Laikas turi užgydyti žaizdas.Paskui ir katinas nusibos ir šakutė suluš.Viskam savas laikas.

Kad tavo žodžiai ten kam nors į ausį.

Linda6 taip romamtiškai parašė, o individas viską sugadino. Bet jis yra iš esmės teisus. Jei žmonės negali puikiai gyventi kartu, vadinasi jie turi gyventi atskirai ir nesiskūsti ar dejuoti. Dėl to susiranda kažkokių pakaitalų, kaip šakutė ar katinas.
Nors kažkodėl labai liūdna pasidarė.

O man kaip tik patiko ir individo mintys.
Kol žmogus jaučiasi įskaudintas ar įskaudinęs, kol viskas gyva. Kas gi belieka.
Tik linkiu visiems turėti žmogiuką, kurio glėbyje būtų gera prabusti :)

Amanda, mūsų visas gyvenimas yra liūdnokas, bet toks jis yra. Ir nieko čia nepadarysi. Kitaip sakant,gyvenimas tai kaip zebras, juoda juosta, balta juosta,juoda, balta.... Norėtusi kad zebrai būtų albinosai.

ir tada... atsiranda vienišos mamos... Nes jam vėl gerai išgėrus brendžio, nugarą šakute pasikasyt ir leistis laižomam katino

Tai aš ir pritariu, kad jis yra velniškai teisus. Tik vat kažkodėl ta tiesa liūdina.

Vienišos mamos tikrai neatsiranda dėl vieno kaltės.
Kalti abu - tolygiai.

Tai gal individas mama turi Jis gi ne mamos norėtų

Žinoma, kad abu. Čia tai pritariu
(vienam užtenka šakute nugarą pasikasyt, kitai gal peiliu bet abiem labai norėjosi prabusti prie kito žmogiuko, ir net negalvojo, ar čia būtent tas žmogiukas...)

Turėk kantrybės.Bet tikriausiai vienas kitą vis dar mylite.Neskubėk,reikia laiko.Mūsų visų gyvenimas dryžuotas kaip to zebro.Kitaip būtų nuobodu.
Svarbiausia yra mokėti atleisti.Jei neatleisi,kankinsies ir grauši tik savo sveikatą.Bet ir atleisti nėra labai lengva.Bet reikia.Tada žmogus išsilaisvina.Pabandyk.

Žmogus prie vienatvės pripranta. O laikas tik padidina atstumą nuo praeities kurios nesinori prisiminti ir pakartoti. Ir jei žmogus ryžtasi bristi į tą pačią balą dar kartą, jis visvien dairosi per petį lygindamas praeitį su dabartimi.

Gyvenimas kaip zebras: juoda, balta, juoda, balta, juoda, balta, subinė
Nesvarbu.
Šypsokitės

Suvulgarinai vakarėlį......

Nea: gyvenimas kaip pianinas - juoda, balta, juoda, balta... ir dangtis.

arba perėja - juoda balta juoda balta ir... gražus saulėtas takas gražia liepų alėja

Ne, nepripranta niekada.Jei būna vienišas kokį tai laikotarpį, tai taip turi būti,jis iš naujo turi savyje susivokti.O kad lygina,tai tik todėl,kad bijo nudegti iš naujo , nes turi jau sukaupęs kažkokią patirtį,nebenori kartoti tų klaidų.Visaip būna,nuo žmogaus priklauso.O kai jau sutiks tokią,nuo kurios kinkos drebėti pradės ir likimo smūgis į paširdžius sujauks visus jausmus, tada jūs to Individo neatpažinsit.Katinas bus pasmaugtas,šakutė voliosis po lova, o pats skrajos padebesiais.Ir prisikels kaip Feniksas iš pelenų.
Tik to nuoširdžiai ir linkiu.