Gyvendama kaime kaifuoju toliau-parvažiavau namo, pavalgiau, pamaitinau vėžlį nuosavom salotom, per sodą perėjau-pasiskyniau slyvų, aviečių, šilauogių, pasidžiaugiau gėlynu-pradedančia vėl žydėti magnolija... ir per 10min vėl grįžau į darbą ...fantastika... taip ir norisi gyventi...
Taip, aš prisirišau prie sodybos, nenoriu niekur važiuoti, bet kas atvažiuoja, tas supranta mane. Turiu problemą-slepiu rankas, nes nagai tik trumpi ir švarūs, o išgrąžinti juos nebelieka laiko, o ir jei sąžiningai, tai nebėra vasarą ir noro, nes maloniau patupinėti apie medį ar gėlę...
Taip, minusų irgi netrūksta, o viena iš jų -į renginius nenuvyksi su visuomeniniu transportu, o pati viena važiuoti į Kauną ar Vilnių nelabai noriu, jau reikia ieškoti kompanijos, o va, kai gyvenau mieste-tai užsimanau ir drožiu, nes aš juk Katinas esu. Štai dabar labai noriu į Senamiesčio žiogo baigiamąjį koncertą, tai ieškau kompanijos. Bet juk viskas mūsų pačių rankose, ar ne taip