Akimirka

Žinai, gal koks zuikis ant kelio iššoko ar ką, vairą suktelėjo, tiek ir tereikia kai kelias pavojingas, o vaikinukas tik teises gavęs. Baisi nelaimė.

http://images.google.lt/imgres?imgurl=http://www.panoramio.com/photos/original/5664964.jpg&imgrefurl= www.panoramio.com/photo/5664964&usg=__gNL1BnAgis...

Kadangi apie kulniuką užsiminiau aš, jaučiu pareigą paaiškint.
Nerūkau automobilyje. Apskritai, nerūkau gatvėje. Tam reikalingas komfortas. Nuorūkų nemėtau, todėl nelabai suprantu, kaip moteris gali tą daryti. Bet ir vyriškio elgesys - netinkamas.
Bet čia ne apie tai.
Čia apie vairavimą, greitį ir alkoholį.
Galim garsiai nesakyti, bet esu įsitikinusi, kad visi esam viršiję greitį, esam vairavę bent kiek išgėrę. Nerėkit, nesakau, kad girti, bet ar vyno taurę išmaukę, ar alaus buteliuką. Nors čia mizeris, bet tai - jau pažeidimai. Taigi, jei sustabdo už tai, kad neužsisegę saugos diržo, keikiam ne save, kad nesaugom savo sveikatos, o policininkus, kad kabinėjasi....

O jaunystėje.... ohohoho, kiek zbitkų prikrėta :))))
Ačiū likimui, esam gyvi ir sveiki. Ir net nepagalvojam, kad kažkuri mūsų kvailystė galėjo baigtis tragiškai.

Ir ne visi avarijų kaltininkai darė tai sąmoningai.
Taip kad būkim pakantesni, tolerantiškesni.
Sakoma: neteisk ir nebūsi teisiamas.
Apsišluokim savo kiemus, bus šviesiau.....

Va, jei prižadėtume sau, kad nuo šios akimirkos nepažeidinėsiu kelių eismo taisyklių - būtų puiku.
Bet aš tikrai žinau, kad pažeidinėsiu. Greitį tikrai viršysiu.
Ar aš kelių erelis?

Taip, tikrai esi kelių erelė ! Potenciali nusikaltėlė. Iš anksto planuoji nusikalstamas veikas, kurios gali turėti neprognuozuojamas pasekmes!

Siaubas...tėvai jau antrą vaiką palaidojo..ir kas per giltinė įsisuko į tos šeimos gyvenimą košmaras..

Gal toks likimas,o gal karma, nežinia kodėl,už ką

sako, kad vaikams tenka atpirkti tėvų klaidas

Neturiu žodžių apie vairavimo kultūrą Lietuvoje. Važiuoja visi, kam patinka, kaip patinka... Situacija juk tragiška. O jaunimui tai neduočiau vairuotojo pažymėjimo be 20 m. amžiaus (nežiūrint į tai, kad yra protingų, bet - jie labai jauni). Kaip ten sakė draudimo agentas, jei neklystu - 70% avarijų padaro iki 25 m.

aš tai irgi esu už tai, kad vairuotjo pažymėjimus išduoti vėliau

Prieš kelias savaites maniškis sugebėjo dviračiu į medį "įlipti', teko likučius autobusu nuo pajūrio parsigabenti. Bet čia jaunystė, veržlumas, pasitikėjimas savimi, gerai, kad pasėkmės- nubrozdinimai, mėlynės ir ašaros. Jei būtų mano valia, jaunimui leisčiau vairuoti tokias mašinas, kuriose negalėtų paspausti greičio pedalo iki "dugno".

Žinot, išgirdus apie šią nelaimę, dar kol nežinojau smulkmenų, pirma reakcija: Viešpatie- VĖL, tokie jauni. Antroji- kaip išgyvent tėvams. Vėliau (atsitokėjus), ačiū Dievui, kad nenukentėjo nekalti (pvz. kokia mamytė su vaikeliais , tfu tfu). Po to atsiranda pyktis. Aha, iš gimdienio, vadinasi, pagėrę; greitis buvo, matyt, siaubingas ir t.t. ir t.t.. Normali žmonių reakcija ir normali jausmų gama.
Suprantu Loretą. Ji pažinojo, kiek suprantu, juos. Matė kaip tie vaikai augo, žino apie juos. Jai tai ne beasmenė statistika, o gyvi (buvę gyvi) konkretūs žmogiukai. Todėl ir reakcija tokia. Ir skausmas kitoks, nei visai pašaliniams.
O mes ką. Kalbėkit ką norit, bet jaunimo kultūra prie vairo- žemiau kritikos. Taip būt neturi. Priežasčių daug, galima kalbėt iki pažaliavimo, bet kad vairavimo mokyklos išleidžia visiškus kelių profanus, faktas. Pati tokia buvau, ale nelaksčiau akis išdegus... Nors kai atsimenu porą situacijų tik išlaikius teise, dar dabar karštis muša...
Ir dar. Apie pamokas. Mano dukros draugės įlipusios pas mane į mašiną, iš karto segasi diržus. Į mano nustebusi žvilgsnį atsakė- reklamos prisižiūrėjom...

Ir dar. Akimirka. Daliui Mertinui atsinaujino liga...

taigi..... ji niekur ir nedingsta, deja.... tik truputėlį apgydoma, pasijaučia geriau, jau lyg ir pasveikau... porą metų ir... vėl ir dar strupriau....
Tokia jau ji

Tiesiog pro memoria žuvusiems berniukams - labai gražus straipsnis jų atminimui...
www.litera.lt/daugiau/56

Suprantu Loreta tavo savijautą. Prieš savaitę taip jaučiausi aš. Panevėžio rajone žuvo mano vyro sūnus septyniolikos su puse metų. Ne aš jo mama. Bet atvažiuodavo, būdavo. Savo mažą sesutę nešiodavo. Dar ir dabar ašarų nesulaikau. O komentarų internete buvo visokiausių. Gražu kai žmonės bent jau ant mirusio nespjaudo. Bet pilna ir keikiančių ir teisiančių net ir po mirties.

Deja, vis matau jį bėgantį ir metantį kamuolį į krepšį...Buvo visų panelių svajonė...Deja,nekliuvo nė vienai...iš tų buvusių nebėra daugelio.Kai pagalvoji,klausi savęs:už ką...

už tą patį, už ką ir mums visiems.... tik kiekvienam savu laiku....

Žiauru, Elste.Kuo kalti maži leliukai?

Tai tau dar skaudžiau...
Tiesiog negaliu paliauti galvojusi ir verkusi, kažkas vis spaudžia smegenis, nieko neina dirbti...
O komentatoriai - jų visada buvo ir bus, ir kokie bebūtų jų žodžiai, visada bus traukiama ant vieno ir to paties kurpalio. Nors ir nežinotų realios situacijos, nors ir nepažinotų žuvusiųjų... Tiesiog tokia žmonių kategorija nieštinčiais liežuviais. Kol nepaliečia pačių.

Žiauru... bet ką gi padarysi, toks jau tas gyvenimas.....