Akimirka

Я шел во тьме дождливой ночи
И в старом доме, у окна,
Узнал задумчивые очи
Моей тоски.- В слезах, одна
Она смотрела в даль сырую...
Я любовался без конца,
Как будто молодость былую
Узнал в чертах ее лица.
Она взглянула. Сердце сжалось,
Огонь погас - и рассвело.
Сырое утро застучалось
В ее забытое стекло.

**********************************************************

Ты жил один! Друзей ты не искал
И не искал единоверцев.
Ты острый нож безжалостно вонзал
В открытое для счастья сердце.

«Безумный друг! Ты мог бы счастлив быть!..»
«Зачем? Средь бурного ненастья
Мы, всё равно, не можем сохранить
Неумирающего счастья!»

/А.Блок/

ugnine.webs.com/

Paskaitykit...
Žinau šitos mergaitės istoriją. Ten situacija tikrai labai labai bloga. Ne tik dėl ligos. Finansinė padėtis daugiau nei tragiška.
Kas galit-padėkit. Šiam labai gražiam savo dvasia žmogui labai labai reikia pagalbos.

Širdis plyšta, skaitant tokias istorijas.
Koks baisus pasaulis, kaip negražiai viskas sutvarkyta.
Taip norėtusi viską pakeist.
Kiek daug žmonių kenčia.
O kai pagalvoji, tai žmonės viską tą ir sukūrė. Visas tas taisykles. Ir toliau kūriamos dar baisesnės taisyklės. Absurdiškesnės. Dar labiau apsunkinančios gyvenimą. Vardan ko taip daroma? Žiauru...

Žiauru... bet... gi pati žmonija sau ir kenkia...
ką mes valgom, kuo kvėpuojam, kokioje aplinkoje gyvenam....
viskas tik verslui, pinigui ...
nesvarbu, kad nuodijamės, svarbu prikišt visokio š..., kad tik daugiau pinigo išspaust, o kokios pasekmės, niekam nerūpi...
Kodėl anksčiau tokių baisių susirgimų, apsigimimų nebuvo? Ogi kad maistas natūralus buvo, o ir mėsą ar kasdien valgėm? maistas buvo paprastesnis, tai ir sveikesnis. O dabar kasdien kepsniai, pusfabrikačiai, užkandžiai, pesikolos, kokakolos.... viena chemija ir dar kokiais kiekiais.
Kažkas pelną darosi "farširuodamas" į maistą visokį šlamštą, skantinantį ir daugiau valgyti, ir daugiau sirgti. Visi paskui kenčia, o kažkas (irgi kenčiantis nuo ligų) bet susikrauna iš to pinigėlių - ir tokio maisto gamintojai, ir vaistų gamintojai.
Žodžiu viskas nuo to prakeikto besaikio materializmo...

Labai grazi pasaka teveliams, ir ne tik...

Nezinau, kas ja parase, bet matyt, sviesus zmogus Su meile.


BET JUOS MATE TIK TIE KAS MYLEJO......
Viena karta mazame namelyje gyveno vyras ir moteris.
Judvieju pasaulis buvo labai paprastas:
jie dirbo paprastus darbus, valge paprasta maista, pirko paprastus pirkinius
ir viska dare paprastai - nesigailedami, ko nebuvo vakar, ir negalvodami,
kas bus rytoj.

Vyras ir moteris visada gyveno siandien, o uzvis labiausiai stengesi
siandien myleti.
Rytais juodu pasakodavo vienas kitam savo sapnus, diena trumpam issiskirdami
ilgam atsisveikindavo (del visa ko), o vakarais sekdavo pasakas.

"Gyveno kitakart tokia moteriske,
ir uzsigeide ji mazucio vaikelio,
tik nezinojo, is kur ji gauti..." -
syki skaite jie apie Coliuke.
Ir suprato, kaip labai ju paprastam pasauleliui truksta vaiku...

Po metu jiems gime dukte - grazi grazi, rimta ir protinga.
O jos didelese akyse sviete dvi zvaigzdes.
Bet jas mate tik tie, kas mylejo...
Vyras ir moteris dabar tapo teciu ir mama.
Jie ir toliau gyveno mazame namelyje,
bet ju gyvenimas jau nebebuvo toks paprastas kaip anksciau:
dienos ir naktys susimaise,
o daiktai uzmirso savo iprastas vietas.

Po dveju metu tetis ir mama susilauke antros dukryts - grazios grazios,
sokolado spalvos akimis ir su spindincia karuna ant galvos.
Bet ja mate tik tie, kas mylejo...

Mazame namelyje buvo maziau vietos,
bet daugiau juoko ir kojyciu trepsejimo.
Lauke tarsi veliavos plazdejo padziauti vystyklai.
Ir jie mate, kad tai yra gera.

Prabego dar keletas metu ir seimai gime trecioji dukrele - sviesi sviesi, su
saule kaktoje.
Bet ir ja mate tik tie, kas mylejo....

Viena diena teti aplanke Toks Dede ir pasake, kad neatsakinga tureti toki
maza nameli ir tiek daug burnu.
Kad reikia apie viska pagalvoti.
Ypac pagalvoti - kas bus rytoj?!
Ar uztektinai bus duonos ir batu?
Tetis ir mama atsisedo ir pradejo galvoti.
Tikrai: namelis mazas, burnytes isziotos, o kojytes trepsi...
O kas bus rytoj? Ir jiems pasidare taip liudna ir net baisu, nes niekaip
negalejo suzinoti, kas bus rytoj: ar uzteks duonos ir batu?..
Jie taip pavargo begalvodami,
kad uzmirso pries miega paskaityti pasaka ir vienas kita pabuciuoti.
Bet, laimei, ta nakti juodu susapnavo Viska Duodancias Rankas ir atsibudo
kupini ramybes - tokios dideles, kad vel galejo gyventi ankstesni paprasta
gyvenima.

Na, ne visai paprasta,
mat po kiek laiko jiems gime ketvirtoji dukryte - linksma linksma, o kai
sypsodavosi, ant jos skruostu zaisdavo saules zuikuciai.
Bet juos mate tik tie, kas mylejo...

Ju namelis tapo dar mazesnis, bet sirdyse buvo erdvu.
Kiekviena ryta savo dubeneliuose jie rasdavo tiek koses, kiek reikedavo ju
pilvukams.
Ir sulaukdvo tiek meiles, kiek reikedavo ju sirdelems.
Ir jie mate, kad tai yra gera...

Viena diena mamyte aplanke Tokia Teta.
Ji nuzvelge keturias mergaites
(nepastebedama nei karunos, nei saules,
nei zvaigzdziu, nei saules zuikuciu)
ir nusisypsojo sypsena is zurnalu moterims virseliu.
Teta sake labai mylinti ju seima ir galvojanti apie jos ateiti.
Todel ir atnesusi Ramios Ateities piliuliu - spalvotu ir skaniu.
"O kas tai yra rami ateitis?" - paklause mamyte, kuri visada gyveno
siandiena.
"Na, tai uztikrinta, garantuota ateitis", - atsake moteris (ji niekada
negyveno siandiena).
- Juk jusu vaikai augs, juos reikes pastatyti ant koju, suteikti gyvenimo
pagrindu. Jus turite ziureti atsakingai".
"Kazkur tai jau girdejau", - pagalvojo mama, bet neprisimine kur.

Ta nakti mamyte sapnavo daugybe mazu vaikeliu, graziu, ypatingu - ju kaktose
sviete menuo, o plaukai buvo aukso ir sidabro spalvos.
Jie belde i namu duris, bet ne vienos neatsivere.
Uz ju gyveno Dedes ir Tetos,
tokie susirupine, pavarge ir liudni,
kad negalejo isgirsti mazu rankyciu beldimo.

Mamyte atsibudo ir pirmakart verke is liudnumo, nes viena akimirka buvo
uzmirsusi apie Duodancias Rankas.
Duodancias viska: ir kose dubeneliuose, ir meile sirdelese, ir siandiena, ir
rytoju.
Tada ji ismete piliules ir nuejo apkabinti tevelio.
Ir juodu skaite pasaka su labai laiminga pabaiga.

O po metu tetis ir mama susilauke sunelio - grazaus grazaus, su angelo
sparnais nugaroje.
Bet juos mate tik tie, kas mylejo...
Taip tevai pasidare labai turtingi.

Bego metai. Namelis tapo mazas mazas.
Ir jo gyvenimas nebebuvo toks paprastas - jis buvo kupinas ivairiausiu
spalvu, kvapu, o ypac garsu: sauksteliu skimbciojimo, vezimelio ratu
girgzdejimo, lumzdelio melodiju, kojyciu trepsejimo ir - labai retai -
tylos, kuri mamytei skambejo graziausiai.

Prabego daug laiko. Vaikai uzaugo ir paliko maza maza nameli.
O viena diena visi aplanke savo tevus su ypatingomis dovanomis.
Vyriausioji dukte padovanojo zvaigzdziu sviesa ju akims..
Antroji atidave savo karuna - kad visada atsimintu esa ypatingi.
Trecioji dovanojo saule - kad ju mintys visada butu sviesios.
Jaunele - saules zuikucius, kad neuzmirstu viskuo dziaugtis.
Sunus atidave tevams angelo sparnus - kad galetu skristi, kai nebepaeis.
Ir jie mate, kad tai yra gera...
Ir tevai tapo turtingi, bet ne visi tai mate...

laaabai gražu ir gera...

Elste, aš ne apie tai, ką mes valgom, kuom kvėpuojam. Apie tarpusavio santykius, apie susvetimėjimą, apie tai, kaip žmonės tokioj bėdoj, kaip Ugnė, atsidūrus niekam nerūpi. Neturi pinigų - dvėsk. Ir kur mes einam, kas mūsų laukia toliau? Net karvės kaimynui negalim pamelžti... Absurdas kažkoks. O ligos jos buvo visais laikais. Kitokios buvo. Viskas keičiasi. Labiausiai gaila, kad žmonės kenčia. Nuo ligų, bado. Man atrodo ir Tu pažysti žmonių, kurie kentė badą, nežinojo, ko griebtis, kur kreiptis, kaip išgyventi. Užvakar sutikau 2 metus nematytą draugę. Išsiskyrusi. Turi 2 vaikus. Dabar ji jaučiasi karaliene. Nes turi darbą. O kaip ji gyveno, klausant, ašaros riedėjo. Naktimis iškrytusi iš lovos kaukdavo, nes nežinodavo, ką daryt. Su vaikais vienus batus nešiojo. Vienu žodžiu... Nėr čia, ką ir bekalbėt. Visi viską žinot, daug ką matėt. Neteisybė ant svieto žiauri. Nesuprantu tokio gyvenimo ir tokių santykių.

Rolanad, ta Tavo pasaka - labai vietoj ir laiku. Labai daug ką atspindi...

taip.... bet, deja, taip jau yra... ir kuo toliau tuo didesnis susvetimėjimas...
anksčiau dauguma su kaimynais geriau sutartavo negu su giminėm, dabar ir kaimynų nebepažįstam, ir giminių...

Labai labai LABAI gražūs žodžiai!!! Kažkas neapsakomai gražaus ir šilto Ačiū, Rolanda, už tokią gražią pasaką... kad tai virstų realybe...

laabai gražu, miela, prasminga...
bet... gaila, kai duodi šią pasaką pasiskaityti tiems, kam jos labiausiai reiktų, kad suprastų kaip reikia gyventi, deja... tik paguščioja pečiais ir nesupranta, kam "tokias nesąmones" dar rašo...
Menkystos....

Šią pasaką reikia skaityti tiems, kurie kitus vadina padugnėmis, menkystomis, debilais ir kitokiais epitetais.....
Gal padės....

o gal pasiskaityk pati kasdien prieš miegą....

pritariu Elvusiai

Griuvo
Pasakų tiltai.
Krito
Mano žvaigždė.

Iš svaiginančio
Aukščio
Šiurpulingon
Bedugnėn
Krentu!

Mano
Mėlyna paukšte,
Mano
Mėlyna paukšte,
Kur tu?

/P.Širvys/

O kodėl Jūs čia pasipiktinot, juk Elvusia čia niekam asmeniškai netaikė

aš taip pat netaikiau
bet ... gal jau nepaškudykim bent šios gražios temos...

Kur Loreta - ten poezija. Vadinasi, žavi ne vien tik A. Blokas (1880-1921)...

Tiesiog iš gero žmogaus šiluma sklinda ne tik realiame gyvenime, bet virtualiame.
Loreta tikrai toks žmogus

matyt, žavi POEZIJA... ir kartais visai nesvarbu autorius... svarbu, gražu, žavu pati poezija...