2009-07-20 10:10
Birute1
ŠEŠIOLIKTOJI IDILĖ
Auksinis vasaros naktų kvepėjimas
Rankos kvepia dar medumi ir dobilu,
ir rūbuose – žolių lapeliai ir vakaro vėsa.
Kaip tilsta... Kaip kelias rūkas...
ir paskutiniai kibirų skambėjimai,
melžėjų šūkesiai, svirčių girgždėjimas
ties mediniais vandenio loviais,
toli, kitapus guobų.
Ir bernai jau iš laukų, nujoję arklius,
grįžta šalta vakaro rasa, nešdamiesi
rankose apinasrius,
ir, sustoję vidury kiemų,
klausos, kaip nuo liepų krinta grambuoliai,
kaip kažikur, iš už kelinto vienkiemio,
susėdę būreliu, po vakarienės, kiemuose
dainuoja moterys.
Vėžių žvejotojai susirenka tinklus
ir patyliai, šnekėdamiesi, eina išilgai upes,
braidydami po šlapią žolę; ar sugulę
žiūri jie aukštyn į Paukščių Kelią,
į krintantį ant pievų rūką, klausydamiesi
girgždančių svirčių ar vienišo
ir pravažiuojančio keliu vežimo.
Pamažu tačiau nutils ir kibirų skambėjimas,
suguls galvijai, ir paskutinieji
kluonuos traukiamų mašinų braškesiai,
ir durų varstymas, nutils avių bliovimas, –
tik vasaros naktis, tik Paukščių Kelias
švies viršum sodybų, viršum
įkaitusių, šiltų laukų.
Tačiau ir pačioje tyloj, pačioj nakty
nenutils griežlių šaukimas dobilų laukuos,
ir tolimas kurklių ūkimas, skardus gausmas
plauks viršum laukų,
ir dar ilgai budės pusiau sumerktos akys,
pro plonas daržinių lentas
klausydamos auksinio vasaros nakties skambėjimo,
tiktai, sugulę upių pakraščiuos,
subedę ajerynuose savo tinklus,
ilgai pakrantėse budės dar vyrai,
žiūrėdami į šviečiantį rugpjūčio dangų.
Mekas, Jonas. Semeniškių idilės: Eilėraščiai. – New York: Black Thistle Press, 1996.