Akimirka

Įdomi mama. Žinau moterį, kuri serga vėžiu ir cukralige, ir dar trim savo vaikais labai rūpinais, kad jiems ko netrūktų. O čia. Be žodžių.

Sunku girdėti apie tokias situacijas. Gaila abiejų pusių. Geriau, kad taip nebūtų.

Aš kol kas džiaugiuosi "tyliai", pas mane ketvirtokas. Bet va, sėdžiu kamputyje prie kompo, tarp tašių , maišų, iš visų kampų viskas traukiama , kraunama, pagal sąrašą ir be jo. Ir taip jau šešti metai...Vilnius. Po metų tašiukai, kaip pereinamoji vėliava bus perduoti dabartiniam ketvirtokui, laikas eina...net labai dideliais žingsniais. Tikrai pradedi galvoti, kaip Dalia29, kad reikia KAŽKĄ veikt. Jaunystėj stojant į technikos mokslus, priėmimo komisijoj išgirdau:"Mergaite tau čia ne vieta, tau į mediciną reikia", tada nusipurčiau ir pasakiau-bijau kraujo. Šiandien iš to ima juokas. Gal ir įdomu būtų buvę.

Pirmoką turėjau omeny tikrą. Dukterėčios mergaitė
O maniškė gimnazijos trečiokė.
Dar nemačiau šiandien jos. Nu bliamba. Kažkada šventė namuose rugsėjo 1-oji buvo. Bliamba, kaip greit tie vaikai užauga.

Dičkė, bet į marčias dar tiktų .

Ech, norėčiau, kad mano vaikai būtų dar mokinukais.
Dvyliktokais :)
Būna neišpasakytai jaudinančios rugsėjo pirmoji ir paskutinis skambutis....
Deja...
Paskambinau pirmiau dukrai ir pasveikinau su rugsėjo pirmąja. Kad pradėjo juoktis. Sako: ko gi čia taip oficialiai?
Sakau: nagi, paskutiniai mokslo metai, bent jau artimiausiu metu. Nors studijuoja VF magistrą, bet, tikiuosi juokaudama pasakė: jei nori, kad dar pasimokyčiau, galiu likti, pasikartočiau kursą
Graži šventė - Rugsėjo pirmoji.
Mokytojai tokie pasipuošę, tokie švytintys....
Dvyliktokai tokie suaugę, pasitempę...., ir tie mažiukai, pirmokai, tokie nedrąsūs, bet smalsūs :)

Dar. Nieko sau

Dalia29, gal turi dar vieną, porą metelių vyresnę?
Nes maniškis, ko gero, nenorės augintis!

Kiek atsimenu, ne...

Gaila... Jei būt tokia, kaip tu - neatsidžiaugčiau marčiuke!

Žinai, atsiminiau aš mūsų tą pokalbį prie stalo apie paauglystę, labai jau man įstrigo tavo pasakojimas. Tai , žinok, sunku pas mus Gal biški kitaip, bet sunku

Mano mokinukai vakar griežtai pasakė: net nesiartink prie mokyklos, mes ne mažiukai- patys nueisim... o aš taip norėjau... iš tolo pažiūrėti :)
Močiutė išvažiavo ilgam savaitgaliui prie jūros, kad anūkai turėtų plotą rugsėjo pirmosios proga :)
Mes šeštadienį laukiame parvažiuosiančių mokinukų namo :) į kaimą pas tėvus :)

Mano didžioji jau kokie 4-5 metai mūsų nebesiveda į rugsėjo 1-ąją. Liko tik pareiga nuvežti - parvežti kur nors, jei reikia. O su penktoke dar sudalyvavome šventėje. Tikriausiai paskutinį kartą.

Gal todėl, kad miesto vaikai?
Maniškiai niekad nekomentavo mano noro eiti į rugsėjo 1-osios ar paskutinio skambučio šventę.
Mane labai užlpūsta emocijos per šias šventes. Visada paašaroju :)
O kai maniškiai buvo dvyliktokai - iš viso nesulaikiau ašarų.....

Mano paskutinė rugsėjo 1-oji irgi buvo, ko gero, 5 klasėje

O jus pačias ilgai vedžiojo? Mane į pirmą tai lyg ir palydėjo, bet daugiau tai tikrai ne.

Vedžiojo iki paskutinio skambučio
Mano abu tėvai dirbo toje pačioje mokykloje (jaučiat , kokia nelaiminga aš buvau)

Eina sau, koks pravalas, užjaučiu.
Nei iš pamokų pabėgsi, nei kokį dvejetą nuslėpsi...

Ir mano vaikams pravalas
Aš irgi dirbau ir tebedirbu toje pačioje mokykloje
Bet užtat mano vaikai turėdavo kur pabėgti iš pamokų. Jei kas - tuoj pas mane ir sėdi tyliai tyliai du dagiliai

Bet, ko gero, manau yra dar kita priežastis, kodėl vaikai neprieštarauja, kad mamos visur eina.
Pirmoji mano vaikų mokytoja (taip pasisekė, kad abu mokė ta pati), tiek vieno, tiek kito vaiko klasėje organizuodavo įvairias keliones ir išvykas kartu su tėvais.
Ir ne kartą ar du per metus. Bet gal kokius 4 ar 5 kartus.
Po kelionės visada susirinkdavom. Aptardavom. Pasiplanuodavom toliau.
Vaikai dar pažaisdavo, tėvai pagurkšnodavo limonado.
Jos tradiciją pratęsė sūnaus auklėtoja. Vėl gi, gal iki 8 klasės važiuodavom kartu.
Paskui kelionės retėjo, įsiliejo naujų veidų į klases, išsiskirstė, galiausiai profiliavosi.
Bet tėvai ir liko visada šalia.

Ir dar, galvoju, kadangi mane į mokyklą vedžiojo brolis, o tėvai tuo metu jau būdavo pakely į darbą, tai bent jau aš norėjau tokiomis akimirkomis (nes galėjau) būti šalia vaikų. Ne už rankos laikyti. Bet būti šalia...
Ir ne dėl vaikų, ko gero, dėl savęs labiau :)

Kažkas panašaus buvo ir mano maželio pradinese klasese. Visos šventes mokykloje kartu su tevais. Tevai linksminasi ir šoka vienoje klaseje, vaikai - kitoje. Per tevų susirinkimus tevai aptarineja ir vaišinasi vienoje klaseje, vaikai kitoje. Į ekskursijas - irgi kartu. Vienoje autobuso puseje sedi tevai, o kitoje vaikai.
Veliau keiteme gyvenamą vietą, tuo pačiu ir mokyklą, bet ir dabar susitikę buvusių pradinukų tevai jaučiames kaip draugai.