Akimirka

Kas jus taip nuskriaudė gyvenime?

Kaip ten bebūtų, bet pasaulio pabaigos geriausia laukti namie... Ką bedeklaruotum...

Labai Jums ačiū

Paprastas būdas
Išminčius pasakė:

- Mes tikime, esą mūsų laimė priklauso nuo labai konkrečių aplinkybių. Pavyzdžiui: „Jeigu mane paaukštintų, tada turėčiau pakankamai pinigų.“

Arba: „Jeigu tik aš galėčiau nusipirkti šią naują mašiną arba didesnį namą, tada būčiau laimingas.“ Kai kas turi tikslą: „Aš noriu vesti, ir tada aš būsiu laimingas. Aš turėsiu namą, vaikus ir šiuos visus dalykus.“

Arba sako: „Man tik reikia išsiskirti, tada turėsiu geresnę žmoną.“ Išsiskiria, suranda kitą žmoną, darbą, namą ar mašiną ir vis tiek lieka nelaimingi.

Žmonės gauna tai ko trokšta ir vis tiek yra nepatenkinti. Visa tai galime pamatyti aplinkiniuose, kuriuos geriau pažįstame.

Kai tik pasiekia tikslą, jie laimingi, bet labai trumpai, ir nedelsiant po to jau nori kažko kito. Turtingieji kenčia dėl baimės prarasti tai, ką turi. Vargšai kenčia nuo norėjimo to, ko jie neturi.

Kad ir kokioje visuomenės padėtyje esame, mes kažko trokštame, mes dirbame, tarnaujame ir prakaituojame siekdami tai gauti. Patiriame trumpą pasitenkinimo akimirką ir vėl norime kažko naujo.

Egzistuoja pastovus kitimas tarp to ko mes norime iš gyvenimo, to kas yra, to kas nutinka. Nuolat patiriame trūkumą ir nepatogumus. Tai gali būti kas tik nori: kitų žmonių kritika, neigiama nuomonė, pinigų, automobilio, darbo ar valgio stygius, neapmokėtos sąskaitos, ligos, vaikai ar politinės problemos…

Pasaulyje daug netobulumo, vargo, pykčio ir kančios. Todėl daug viena kitai priešiškai nusiteikusių būtybių. Visų jų nugalėti nėra įmanoma.

Gyvenimo aplinkybės, tarsi smulkūs akmenėliai ar aštrūs spygliai kurie kas kart įduria netikėtai juos užmynus.

Noras pakeisti pasaulį, prilygsta bandymui aptraukti jį oda, kad netektų daugiau susižeisti į aštrumus ir kentėti. Bet ar tai įmanoma?

Nevaldomas protas – tarsi pamišęs dramblys. Išsiveržęs į laisvę, jis gali pridaryti tiek daug žalos. Bet jei proto dramblys tvirtai surištas saviugdos virve – visos baimės ir kančios išeina. Nugalėję pyktį – nugalime visus savo priešus vienu sykiu. Kai žmogus moka tvardytis, jis yra gerai nusiteikęs ir gali jaustis laimingas. Tuomet gali pasijusti laimingesnis ir visas pasaulis aplink.

Kur kas paprasčiau apsiauti batais.

http://psichika.eu/blog/paprastas-budas/

Kai pakliuvau į ligoninę pamačiau, kad mano liga tik kosmetinis nepatogumas....


Vakar atvežė jaunuolį 18 m. jam persodinta visa oda... mama budi šalia, o jis šaukia ant visos skyriaus:
mama nužudyk mane - nebepakeliu skausmo....


Praradau ramybę ir aš ir visas personalas ašaromis paplūdę... nerandu žodžių motinai paguosti.

kaip baisu

Atsiprašau, kad sujaukiau šventinę nuotaiką, bet ši akimirka mane labai stipriai paveikė, o mano bėdos nublanko .....

Skaitinėju apie UNICEF misijas Afrikoje apie svarbų kiekvieną vaiką, o man už sienos gyvas beviltiškos pagalbos šauksmas.... ir visi bejėgiai net emocijas sutvardyti.... dabar jį veža į perrišimą, tai palatos "draugė" stovi sargyboje, kad nieks nesimakaluotų koridoriuje...nei lankytojas nei ligonis... visi tokie susitelkę atjauta ir rūpesčiu... o mamai į akis pažiūrėti per sunku...

Koks siaubas, ar negali jam kokių migdančių duoti kol neišprotėjo?

Nesujaukei, KJurate, manau šventinės nuotaikos....
Tiesiog, dar ir dar kartą privertei pagalvoti, kad mūsų bėdos, jei jos nesusijusios su sveikata ar netektimi - tokios laikinos.... ir tokios niekinės....
Žinau, ką reiškia būti šalia vaiko, kai jis dejuoja iš skausmo. Kai negali net paverkti prie jo, o išeiti pasiraudoti taip pat negali, nes kaip gi paliksi savo vaiką vieną?
Kai trumpam užsnūsdavo, išlėkdavau kaip kulka į klinikų rūsį, surūkydavau kelias cigaretes vienu ypu ir iš dūšios paverkusi, vėl įtaisiusi šypseną veide sėdėdavau prie savo bėdulės.
Neduok Dieve niekam tokių išgyvenimų. Nes, kai kenčia vaikas, mamos kančia padvigubėja......

Po nudegimų (čia, ko gero, tas atvejis), nuskausminamieji neleidžia matyti, ar vyksta teigiami pokyčiai.
Ir kažkurį tai laiką reikia tai iškentėti.
Priedo, tokiems skausmams malšinti jau reikalingi narkotikai.
Man pasisekė, kad dukrai tiko morfino pakaitalas tramadolis, kuris nesukelia priklausomybės. Deja, labai daug žmonių jo paprasčiausiai netoleruoja. Organizmas atmeta.
Nors esu visiška bedievė, bet sau širdyje pasimelsiu, kad vaikinas ištvertų šitą kančią....

Melskis. Nieko daugiau nelieka...
Jeigu visa oda
...aš "amen" pridėsiu.
Tokio laipsnio nudegimai žiauriausias likimas. Dažnai tai ne vien odos nudegimai. Karštis pakenkia ryklei plaučiams...

Turėjau reikalų su autodermoplastika. Tada ten buvo baisus skyrius. Bet palaikydavo tuos nudegusius žmogučius su raminamaisiais , stipriais nuskausminamaisiais ar ir visiškoje nejautroje , reanimacijoje bent pirmosiomis paromis po operacijos...

Baisu vien pagalvoti... ką reikia iškęsti tiek mamai tiek vaikui

Ta nuostabi kerėtoja žiema.... Paganykim akis....
http://www.livemaster.ru/topic/172567-udivitelnye-skulptury-iz-snega?&inside=0&wf=

Neskubėk, Samajana, pažįstu vieną, kuris tai iškentė. Nepasisekė vyrukui su moterim, atlėkė įsiutus, benzinu apipylė ir padegė. Išgyveno. Aš tiksliai nežinau, bet kažkaip ant smėlio jį guldė, ar tai gyja greičiau, ar tai randai mažesni lieka. Tik skausmas kažin ar mažesnis.

...na o aš.
Buvo tik 65% ...
Šį lapkritį antrą kartą žvakutes deginom.

Nežinau aš to vaikinuko ligos istorijos, bet girdėjau, kad su opijum jam perrišimus daro... dabar tylu.... bet mama... bijau prieiti kalbinti... nes visi žodžiai, kuriuos sugalvoju - lėkšti


važiavau susireikšminusi dėl savo ligos, o čia pagulėjusi matau, kad aš labai sveika ir laiminga....

Rytoj važiuoju namo trumpų atostogų nuo ligoninės, o ketvirtadienį vėl SPA procedūros iki pergalingos pabaigos...

kokia puiki mintis
www.delfi.lt/news/daily/emigrants/i-lietuva...

Man tai ji juokinga

O kas tame puikaus ? O kodėl mums nieks maršų negroja, tiems, kuriuos dulkina tie patys emigrantai su savo neapmokestintais pinigais.... Nekenčiu emigrantų ! Gali negrįžti. Tik lai išsiveža savo vaikus su savimi o ne taip kaip dabar, užkaria močiutėms ant sprando, o iš esmės, visiems mums, ir išmauna. O po to pareiškia, kad turėtumėm jaustis dėkingi, mat jie mums savo darbo vietas atlaisvino . Būtų mano valia, išlydėčiau su laidotuvių maršu....
Svarbiausia PINIGAI !
P.s. dar savo šunis su katėmis taip pat galėtų su savimi išsivežti.
Subjaurojau temą. Bet nuoširdžiai nekenčiu emigrantų. Atsiprašau.