2006-01-24 12:58
penelope
2011-09-11 03-58
Pirmą dieną Dievas sutvėrė karvę ir pasakė jai: „Tu visas savo dienas leisi pievoje, duosi pieno, maitinsi savo veršelius ir fermerio šeimą. Už tai tau skiriu 60 metų gyvenimą“.
„Už ką man toks pragariškas gyvenimas 60 metų?!“ - pasipiktino karvė, - „Man užteks ir dvidešimties, likusius metus pasilik sau!“
Dievas sutiko.
Antrą dieną Dievas sutvėrė šunį ir jam tarė: „Tu visą laiką tupėsi prie savo namų vartų ir losi ant visų, praeinančių pro šalį. Dovanoju tau 20 metų trukmės gyvenimą“.
„Hm, ilgokai teks loti“, - nusivylė šuo, - „Man pakaks ir 10 metų, o kitus pasiimk atgal...“
Dievas ir vėl sutiko.
Ir štai trečią dieną Dievas sutvėrė žmogų ir jam pasakė:
„Valgyk, miegok, linksminkis ir mėgaukis gyvenimu, bet tam tau duodu 20 metų“.
Žmogus supyko:
„Ką?!! Tik 20 metų?!!! Žinai ką, Dieve, aš imu savo 20, po to 40 karvės sugrąžintų metų ir 10 metų, kurie liko nuo šuns. Septyniasdešimt man pakaks, susitariam?“
„Na, tebūnie, kaip tu nori...“ - atsiduso Dievas.
Štai kodėl mes:
pirmaisiais 20 metų miegam, valgom ir linksminamės,
kitus 40 metų dirbam, kad išmaitintumėm savo šeimą,
o paskutiniuosius 10 - piktai aptarinėjam kiekvieną praeinantį pro šalį...