2004-02-12 15:28
Dalia29
Tiesi, ranką prie širdies pridėjus, pasakyk, ar tikrai jau visada taip sugebi diktuoti savo sąlygas, įsidarbindama naujame darbe? NETIKIU. Nėra mūsų rinka taip persotinta gerais darbais, nėra tokio didelio darbuotojų trūkumo, kad darbdavys, drebėdamas iš baimės, sutiks su visais reikalavimais. Deja, deja... kolkas viskas yra atvirkščiai. Nesutiksi tu, sutiks kitas. Nepakeičiamų žmonių nėra. Ir tik pakankamai gerai užsirekomendavęs, gali bandyt kažką tartis, keisti, su sąlyga, kad darbdavys tikrai protingas ir tave vertina. Ir vėl deja, deja, dažniausiai supranti esąs vertinamas tada, kai pareiški susiradęs naują darbą ir, kad nori išeit. Aš asmeniškai šantažuot neturiu mados, todėl tekdavo atsisveikinti ir su darbu ir žadamais „aukso kalnais“, nes jau kai nuspręsdavau, tai ir išeidavau. Čia diskusiją, kodėl taip yra galima vystyti be galo, kaltinti ir mūsiškius darbdavius, ir dabartinę ekonominę situaciją ir dar labai daug ką , bet yra kaip yra. Tenka taikytis. Deja, deja, kai kuriems ir žemintis (tai jau tikrai blogai). Per savo karjerą esu pakeitusi ne vieną darbelį, galiu pasigirti, kad dabar turiu tikrai protingą ir išsilavinusį darbdavį (ne užsienietis), su kuriuo jau bent galima diskutuoti daugmaž visais klausimais.
Dėl to, kokiam stovy palikt buhalteriją. Tikrai niekas negali priverst sudaryt jokių balansų ir etc. Yra 14 dienų, kurios galioja absoliučiai visiems. Kitas reikalas, kad, manau, daugumai mūsų ne dzin, kokią nuomonę susidarys po manęs atėjęs žmogus. Ir tikrai pasistengsiu palikti kuo didesnę tvarką, nes į kiekvieną darbą įdedi širdies, ir visai nesinori, kad tave po to ant kiekvieno kampo „linksniuotų“ buvę darbdaviai ir tas, kas perėmė tavo darbą. Bet čia jau tik padorumo ir etikos klausimas,
P,S. Su visom buhėm, kurios dirbo po manęs, palaikau kuo draugiškiausius santykius, lygiai, kaip ir artimu žmogum man tapo prieš mane šioje darbovietėje dirbusi buhalterė, Ir susitinkam, ir susiskambinam , ir pasikonsultuojam. Mano šventu įsitikinimu, taip ir turi būti.