Pailsėkite nuo darbo

Kartą man nutiko toks dalykas... Einu per mišką... lietus pliaupia, vejas, naktis... sušalau visas... Žiūriu – mašina stovi, prieinu, pažiūriu per langą į vidų – ten nieko nėra. Duris timptelėjau – atsidarė, tai ir įlipau į vidų, sėdžiu... Staiga mašina pradėjo važiuoti... man akys išsprogo.. mašina važiuoja, aš gale sėdžiu, o už vairo – nieko!.. Staiga, iš kažkur, atsirado plaukuota ranka, pavairavo ir dingo... man visi plaukai ant užpakalio išsilygino... Štai ir kaimas prasidėjo, keli namai pasirodė... ir staiga mašina sustojo, į saloną toks kresnas vyrukas lipa ir sako:
- O ką tu čia darai???
- Na, ... važiuoju...
- Nu p****ec!!! Aš stumiu, o jis bl** - važiuoja!!!

Graudu, bet tiesa.

Rašinėlis: kaip įsivaizduojate krizę
Vakar mane barė. Mama. Mane barė, o aš džiaugiausi. Iki šiol apie tai, kad vaikus bara, skaičiau tik knygose. Žinojau, jog bara už šunybes, kiaulystes ir nepaklotas lovas. Pasiutusiai būdavo įdomu, kaip jaučiasi baramas vaikas. Tačiau kad ir kiek stengiausi, nei mama, nei tėtis manęs nebardavo.
Nenešioju šaliko ir pirštinių, tačiau niekam nerūpi, kaip rengiuosi. Nevalgau, tačiau niekas to nepastebi - kasdien pusryčiauju ir vakarieniauju vienas, o valgant savaitgaliais tėtis prie stalo skaito laikraščius, o mama pešiojasi antakius ir lakuojasi nagus. Tyčia gaunu blogus pažymius, tačiau nei mama, nei tėtis į pažymių knygelę nežiūri.
Rytais jie skuba, vakarais grįžta vėlai ir beveik miegodami, savaitgaliais mama visą dieną kalba telefonu, o tėtis skaito žurnalą "Panelė". Man liepia netrukdyti.
Vakar mama netikėtai grįžo anksčiau. Pasakė, kad nuo šios dienos dirbs mažiau, todėl vakarais grįš anksčiau. Paaiškino, jog tai dėl krizės, kad mes nebegalėsime per atostogas važiuoti į Afriką, o tėtis naują automobilį pirks tik kas penkeri metai.
Sušukau: "Valio!"
Už tai ir gavau barti. Mama kalbėjo piktai (iki šiol su manimi ji beveik nekalbėdavo, tik siųsdavo SMS žinutes, ką turiu padaryti), pasakė, kad esu kvailas, nejautrus ir nesuprantu, jog ateis diena, kai valgysime juodą duoną, agurkus ir gersime pieną.
"Valio" - norėjau šaukti dar kartą, tačiau taip gražiai barančios mamos nutraukti nesinorėjo. Kaip sakiau, manęs niekada nebarė, tad dabar galėjau pasijausti kaip žmogus. Kaip gerokai paaugęs vaikas. Kaip vaikas, kuriam bus ne gėda pažiūrėti į akis katinams ir tulpėms.
Kodėl šaukiau "Valio"?
Todėl, kad atostogos Afrikoje mane mirtinai užkniso. Ten karšta, mama su tėčiu pykstasi, tėtis geria, mamai skauda galvą, o per Naujuosius metus kaip klounas svečiams turiu vaidinti Afrikos dramblius, kurių niekada nemačiau. Nauji tėčio automobiliai bjauriai atrodo, jų vidus šlykščiai dvokia. Nespėju savo vietelėje ant sėdynės išsėdėti mano užpakaliui tinkančią duobutę, o sėdynės odą iškvėpinti mėgstamu jogurtu, kai turiu lįsti į naują automobilį, neprijaukintą, dvokiantį plastmasėmis ir pernai padvėsusiu šunimi.
Dėl juodos duonos, agurkų ir pieno dar paprasčiau. Mama kažkodėl mano, kad šiuolaikiniai žmonės turi valgyti suvytusias picas, išpampusius mėsainius ir bulves fri, o juoda duona ir agurkai ant stalo daro gėdą pasiturinčiai šeimai. O aš prisimenu, kaip seneliai mane vaišindavo juoda duona ir pienu...
Mama pasakė, jog darbo tuoj sumažės ir tėčiui. Pagalvojau, kad tada jis galėtų padėti suklijuoti laivo modelį, kurį jie man padovanojo per gimtadienį. Prieš tris mėnesius bandžiau tėčio paklausti, kaip pritvirtinti stiebus ir kaminus, tačiau jis į mane pažiūrėjo nesuprantančiu žvilgsniu ir įsijungė vieną iš šešių mūsų televizorių.
Klausiate, kodėl šeši televizoriai trims žmonėms? Kartais tėtis žiūri tris televizorius iš karto. Jis sako, kad visi užsiėmę žmonės taip daro, o jo firmoje yra žmogus, kuris vienu metu vairuoja, kalba mobiliuoju telefonu, naršo internetą, mezga pirštinę ir skalbia kojines.
Girdėjau apie tą krizę. Kaimynė skundėsi, kad negalės kas mėnesį pirkti naujo kilimo. Ji nemėgsta siurbti dulkių. Ir mokykloje kalbėjo. Atseit tie, kas mokyklos valgyklos kotletais žaidžia tenisą, nebegaus nemokamų pietų.
O aš nuo vakar vakaro tyliai svajoju, kad tėvai iš neturėjimo ką veikti pamatys, jog esu ir aš. Kad mama pamatys tėtį, o tėtis - pastebės mamą. Kad mama kuo nors pasiskųs ar tėtis paprašys mano pagalbos. Gal apsirinku, tačiau vakar man pasirodė, kad mama į mane žiūri liūdnomis akimis. Jeigu taip bus ir toliau, gal kada nors ji man leis ją ir paguosti.
Gal net pasakys: "Man liūdna." Man vienam pasakys. Pašnibždomis.
Dar noriu, kad vakarais mane vadintų mažybiniu vardu. Dabar mažybiškai vadina tik vieną dalyką - pinigėlius. Nuo ryto iki vakaro. O kartais net miegodami.
Tikiuosi, kad šeštadieniais pasivaikščioti eisime ne į prekybos centrą, dažniau važiuosime pas senelius, vakarais skaitysime knygas ir suges vaizdo grotuvas.
Kodėl vaizdo grotuvas? Kai gulėjau ligoninėje, mama su tėčiu pasikeisdami mane slaugė, tačiau visą laiką jie kažkam skambindavo, o prieš mano lovą pastatydavo nuolat veikiantį vaizdo grotuvą su šlykščiais, šlykščiais, šlykščiais animaciniais filmais. Dėl to vieną vakarą aš net norėjau numirti.
Noriu, kad mes neturėtume pinigų naujam vaizdo grotuvui.
Dar noriu, kad krizę išgyventume visi: aš, mama, tėtis, pažįstami ir nepažįstami žmonės.
Būtinai ir visi iki vieno.

teisybė. Daug kam krizė tik į naudą

Dugno apsauga:)

Sveikatą išsunkiančiu darbu, pagaliau užssidirbusi "babkių" ir sąžiningai
"atsimokiusi" vairavimo kursuose (jei šį procesą iš vis galima pavadinti
"mokymusi"), mano žmonos draugė Liubaška įsigijo naują "Fiat Punto". Šį
reikalą "aplaistėm", žibintus ir stiklą "nuplovėm", padangas paspardėm,
signalą paspaudinėjom.
Griausmas trenkė po savaitės, kai, važiuojant iš darbo ir suskambėjus
"mobiliakui", jis visas net išsipūtė nuo Liubos verksmų ir baisios žinios:
mašina sudaužyta. Tarp kitko, anot Liubaškos - "suvaryta nepataisomai". Kai
paklausiau, kas gi vis dėl to atsitiko konkrečiai, Liubaška mane "užmušė"
savo išsireiškimu, kad net "dugno apsauga" nutrūko. Ne, aš ir jau ne vienus
metus nervingai rūkau, kai visokie pseudo meistrai autoservise landžioja po
mano "kregždutę", tačiau turiu pripažint, niekada nesu girdėjęs apie tokią
nežinomą detalę, kaip "dugno apsauga". Tačiau veidu kristi į purvą ir
pasirodyti prieš Liubašką paskutiniu profanu (kas liečia autodetales) , aš
negalėjau niekaip! Smalsumas nugalėjo nuovargį ir aš pažadėjau Liubaškai,
jog tuoj pat atvažiuosiu "įvertint nuostolį".
Važiuodamas pro Liubaškos namą, atkreipiau dėmesį, jog jos "sagutė" (tokiu
meiliu žodeliu žmonos draugė pakrikštijo savo "ratus"), atrodo dar geriau,
nei prieš savaitę. Tačiau tai buvo ne vienintelis siurprizas, laukęs manęs
šį vakarą... Dar kartą patvirtinusi, kad jos pamesta detalė iš tikrųjų
vadinasi, būtent, "dugno apsauga", apsižliumbusi blondinė atvėrė bagažinę
ir man, labai jau suintriguotam, buvo suteikta teisė pasigrožėti ramiai
Liubuškos mašinoje besiilsinčiu KANALIZACIJOS DANGČIU! Į mano nedrasų
klausymą, kaipgi vis dėl to atsitiko tokia nelaimė, verkianti mergina
papasakojo: "Varau aš, varau, reiškia. Staiga "buch" ! Tikriausia ant kažko
užvažiavau. Aš - ant stabdžių. Išlipu, o šalia guli ji, dugno apsauga.
Kažkokie vyrai šalia sustojo. Aš jiems pasiguodžiau, o jie pasakė, kad ši
detalė yra pati svarbiausia ir be jos važinėti labai pavojinga. Padėjo
detalę pakrauti į bagažinę ir patarė iškart važiuot į autoservisą (pirma
juosta, įsijungus avarinį, ne didesniu, nei 40 km/h greičiu)."

Visą jos tiradą laikas nuo laiko sudrumsdavo mano pastangos sulaikyti
laukinį juoką. Tačiau tai dar ne viskas. Visas tepaluotas autoserviso
meistras, išklausęs gailią Liubaškos istoriją, pasakė, kad anie vyrai ant
kelio absoliučiai teisūs, nes iš tikrųjų - nėra svarbesnės detalės, nei
dugno apsauga. Tačiau šiuo metu jis suremontuoti mašinos negalys, nes
servise neturi ... klausykit atidžiai: "Kairiakrypčių varžtų
СС416/53"455674/546388/Bis" (lapelį su varžtų numeriu geraširdis meistras
Liubuškai padovanojo, kad ji, vargšelė neužmirštų). Auto detalių
parduotuvės, į kurią iškart nuvyko Liubuška, pardavėjas iš pradžių
trupuputį "apšalo", bet po to nusiramino ir rimtai pareiškė, kad TOKIUS
varžtus galima gauti tik užsisakius iš anksto, po trijų mėnesių, bet ir tai
nėra jokios garantijos, kad jie bus pristatyti. Per tą laiką automobilį
eksploatuoti griežtai draudžiama...

VISKAS! ! ! Toliau nieko neatsimenu, nes tuo momentu man "nušoko stogas".
Žvengiau taip, kad vos žarnos nesusisuko. Už tokį savo elgesį, po to jau,
kai papasakojau savo žmonai, buvau pavadintas "idiotu". Matyt, tik iš
moteriško solidarumo...

Dugno apsauga tai prajuokino

O - krizė vaiko akimis - pravirkdė...
Neduok dieve, kad mano vaikas taip jaustųsi...

Manau ta krizė išeis tik įgerą visiems, moraline prasme. Žmonės turės daugiau laiko savo artimiesiems. Kaip būdavo anksčiau: neturiu laiko, darbo daug, pavargau kaip šuo, kojų nepavelku. Vaikų teisių kontrolieriai " trimituodavo" kad tėvai būna per mažai su vaikais. Dabar gali sustoti ir pagalvoti, peržiūrėti savo vertybes.
Ar žinote, kad Lietuvoje yra žmonių kurie savo vaikus leidžia į savatinį darželį vien tik todėl, kad jiems taip PATOGU gyventi? Baisu, graudu ir .....

taigi. O paskui tokie tėvai stebisi: ką??? jau į mokyklą eini?, dar po kiek laiko: Jau tu studentas???, paskui: Ką??? jau vaikų turi, aš senelis??? Ir kaip tu viską per tą savaitę spėjai???

Krizė manyčiau daugeliui duos neigiamą poveikį visomis prasmėmis. Kai staigiai netenki, prie ko jau lyg ir pripratai, tai krenti į depresiją, o depresuotas žmogus ar daug gali ką duoti moraline prasme Bet kuriems pasikeitimams, o ypač staigiems, reikalingas laikas adaptacijai ir ne visi gali normaliai susitvarkyti su tais pokyčiais.

Juokingiausiai, kad šitie tėvai stebisi kodėl vaikas neklauso jų? Geras. Kaip jis klausys jei tėvai nesirūpina Vaikas nesijaučia saugus, "sulaukėja". Jis gali pasitikėti tik savimi. ...............

Sutinku tik iš dalies. Brangieji, o kam tada šeima Na netekai darbo, na ir kas nepasaulio pabaiga, varai į biržą. Artimieji gali palaikyti: nenusimink viskas bus gerai ir ttt, ką tau padaryti, kad jaustumeisi gerai, nori padepresuoti?... Prašom... tik neperilgai... Marš iš lovos.... kur tau miela... Varom

sutinku su Batuku.
Darbas, pinigai, šeštas televizorius... buvo, nebėr, kitą susiradai. O šeima, artimieji -visada šalia, visada gali pasiremti.

o vaikai VISADA klauso, nėra neklausančių vaikų. Jie tik ne visada daro tai, ko klausėsi

[quote="batukas"]


Na čia tikriausiai tas variantas, kai šeimoje vienas optimistas
, o kai šeimoje abu pesimistai ir abiems ta krizė pakoregavo padėtį
Koks tada vaizdelis

tada belieka susisukti į paklodę, apsikabinti ir lėtai slinkti į kapus

[quote="seimosdziaugsmas"]


Tikimybė, kad pakoreaguota padėtis abiems iškarto yra labai menka. Nereikia būti optimistu, kad palaikytum savo artimą žmogų. Esame suaugę žmonės ir galime savo emocijas valdyti. Baisu kai netenki darbo sutinku, tiesiog greitai permeti planą kas bus jei bus ir puoli jo vykdyti. Jam dabar blogiau nei tau tu valdai padėtį, jei tau bus blogai jis valdys.

Tuojau pilvas plyš nuo juoko

Ar baigsit jūs dejuot, vėl juokų temą prižliumbsit. Šventės ant nosies, varykit šukuosenų daryt, manikiūrų, pedikiūrų ir pyragų kept.

Nedejuojam Atvirkščiai

Papieškime, mielieji.
Labai ramina....
www.zefrank.com/scribbler/