Skaičiau, kad Šeškinė dega.
Prisiminiau V.Gedgaudo eilėraštį
:
EPITAFIJA II
Kai numirsiu Dainius Dirgėla
užminuos Antakalnį
o Donatas Valančiauskas
paskambinęs Šėtonui iškoš:
„Valdas pavargo
dega Šeškinė
laikykis...“ – – – – – –
– – – – – – – – – – – –
po to jiedu nukaukšės
Vokiečių gatvėn
nupirks dėžę alaus
ir įsodinę mane į ekspresą
„Vilnius – Klaipėda“
grįš skaityklon rašyti eilių –
– – – – – – – – – – – – – – –
Važiuosiu per Lietuvą plačiai
atmerktomis akimis
sunėręs rankas ant sulaistyto
Strazdo tomelio
ir tyliai svarstysiu apie
gedintį gedgaudą drauge
su estragonu geriantį gėlą
agdamą apie godo pagiringą
saulėgrąžas gliaudantį
didžiuliams dangaus gabalams
griūvant ant sugurusio
Kaligulos veido – – – – –
– – – – – – – – – – – – – –
o mano širdis tyvuliuos
o mano širdis tyvuliuos
juoduojančiuose Kryžkalnio
tarpstotės nasruose – – – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – –
Klaipėdoje du nežinomi žemaičių
poetai bėrais žirgais kinkyta
karieta nuveš prie jūros
liauną mano kūną ir paguldę
ant kranto languotu granito
pledu jį užklos – – – – –