O čia rimčiau:
Ernestas Parulskis: Gal mums pavyks sugriauti Euroviziją?
| 2006 05 19 02:07:41 |
www.omni.lt
Žiūrėdamas Eurovizijos pusfinalio transliaciją stipriai nuliūdau tuomet, kai išgirdau, jog Atėnuose susirinkusi publika Islandijos dainininkei Silvijai Night švilpė ir baubė stipriau, nei mūsiškiams „LT United“. Ir visai nusiminiau, kai islandai nepateko į konkurso finalą. Aš juk už juos balsavau!?
Štai tuomet supratau, kad mes, šiek tiek ciniški, vertinantys ironiją, postintelektualius žaidimus ir kokybę (ypač visų šių savybių derinį) pasaulio žmonės vis dar pralaimime tiems, kurie liko nuobodžiame neteisingai suvokto tradicionalizmo kelyje. Pralaimime, bet pergalės kvapas jau juntamas.
Juk kas tokia yra Eurovizija? Jei šį reiškinį vertinti metaforiškai, akivaizdu, kad tai – pusę šimtmečio egzistuojanti imperija savo šlovės viršūnėje. Ir kaip kiekvienoje imperijoje, pasiekusioje zenitą, ryškėja „molinių kojų“ fenomenas. Per 50 metų kuklus studijinis konkursas virto milžinišku ir beprotiškai brangiu stadioniniu renginiu. Beprotystė šiuo atveju yra terminas – lėšos, investuojamos į konkursą, neteko savo logiškos funkcijos. Euroviziniai pinigai dirba daugybei sričių – nacionalinėms televizijoms, ryšio operatoriams, seksualinėms mažumoms, šalių įvaizdžiui ir jų tarpusavio kovai– viskam, išskyrus pradiniam tikslui: geriausių tautinių dainų propagavimui.
Prieš dešimtmetį į šį kontekstą įsiliejusi Rytų Europa stengėsi – nes mes Euroviziją vertinom kaip realų trampliną savo kuriamai produkcijai, ir niekas nepasakys, kad Tanelio Padaro su Dave Bentonu ar Ruslanos dainos nebuvo sąžiningai sukurti nacionaliniai ir šiek tiek europiniai hitai.
Bet vėliau pavargo ir Rytų Europa. Naujieji europiečiai suprato, kad Eurovizijoje beveik negalioja vokalinės ir kompozicinės kokybės dėsniai. Mes išmokome, kad reikia daryti ne „gerai“, o „teisingai“. Reikia pataikyti. Kijeve vykęs konkursas buvo šio stengimosi „pataikyti“ triumfas: scenoje siautėjo anksčiau sėkmingas vietas užėmusių atlikėjų klonai, kuriems vadovavo vadovėliniai įvaizdžių kūrėjai. Ir mūsiškė Laura šioje nuobodžioje bakchanalijoje (būna tokios?) atrodė labai organiškai.
Ir štai šiemet lietuviai ir islandai prisiminė, kad jie yra profesionalūs imperijų griovėjai – mes pradedame, islandai padeda. Kai Lietuva išrinko „LT United“ Eurovizijos dalyviais, didžiavausi savo tauta. Tuomet mes parodėme geriausią lietuvišką savybę – užsispyrimą. Pakako išgirsti poprinktinės sukurtą dainą, kad tauta nutartų – jei nenorit žaisti pagal taisykles, tai šekit! Balsuokit už dainą, apie kurią patys autoriai sako, kad ją klausyti galima tik du kartus. Tobulas antieurovizinis produktas.
Pasirodo, kad lygiai taip pat nusprendė ir islandai. Suomija irgi nusiuntė pašaipūnus iš žaidimo „Warlord“ (nuotraukoje). Kas dar mūsų kariuomenėje? Rusiškai dainuojantys lenkai su Vavelio rūmų kostiumais, angliškai dainuojantis rusas su iš fortepijono lendančia balerina – lyg kadras iš filmo „Skambutis“ parodijos...
O kas toliau? Jeigu „LT United“ ar suomiams šeštadienį konkurso finale pavyks užimti įspūdingą vietą – tarkim, nuo 1-os iki 10-tos, kitais metais sveikas, neeurovizinis protas nugalės dar daugiau šalių. Atsiras sekėjai, jų vis daugės, ir kai visi atlikėjai dainuodami tyčiosis iš Eurovizijos ar euorovizinio dainų standarto, konkursą teks uždaryti.
Štai taip mes sužlugdysim Euroviziją.