Savaitgaly buvau pajūryje.Bevaikštinėdamas apšalusia pakrante,radau butelį,uždarytą metaliniu kamščiu.Atidariau,o viduje A4 formato susuktas popieriaus lapas.Perskaičiau,patiko.
Nieko neredagavęs,įdedu laiško turinį čia.
rašė: Pries kelis metus nusprendziau ikurti savo versla, dirbti sau ir uzsidirbti, uzdirbti savo seimai, vaikams ir kitiems (valzdiai ir t.t.). Ilgai svarsciau ar dirbti vienam, ar pasiimti verslo partneriu savo broli. Nes su broliu buvo problemeliu (tss, tik niekam nepasakokit, visgi jis mano brolis). Jis nevengdavo stikliuko (svelniai sakant), tingedavo dirbti (ir apskritai bet ka daryti), buvo itin sudetingo probleminio charakterio - nuolatinis bambeklis, visko is visu reikalaudavo (iki siol jam priskolines arti poros tukstanciu esu "ant duonos". t.y. sveikatai pataisyti), o kai isgerdavo, daznai pasidarydavo agresyvus. Tad nusprendziau dirbti vienas.
Deja, bet netrukus suzinojau, kad dirbdamas vienas, turiu dar viena "verslo partneri". Ne, ne savo broli ir ne savo senukus ligotus pensininkus tevus. Tas partneris tai valstybe. Ir netrukau pamatyti, kad nors nusprendziau dirbti vienas, tas partneris pasirode dar blogesnis variantas uz mano broli. Jis is manes pradejo reikalauti savo dalies versle ir dalintis pelna dar nespejus uzdirbti nei pirmojo cento. Atejus sunkmeciui, jis jau is manes ne tik reikalauti pradejo, o atvirai grasinti (visokiais laiskais ir t.t.), reketuoti savo dalies. As jam bandydavau paaiskinti, kad sunkmetis, kad problematiska, kad susimokesiu. Stengiausi toleruoti ta partneri, kuris ne tik kad nieko neveike, nieko nedare, bet imperatyviai reikalavo savo dalies net neatsizvelgamas i situacija. Mano kantrybe galutinai truko tada, kai mano "neprasytasis verslo partneris" viena nakti pries kelis metus sugalvojo, kad jam per mazai pinigu (matyt prauliavojo ir pan.) ir VIENASALISKAI pakeite partnerystes salygas savo naudai ir mano nenaudai apie tai su manimi net nepasitares. Ir nuolatos izulejo, nuolatos didinosi savo dali nepaisant to, kad man dirbti ir uzdirbti daresi vis sunkiau, uzdirbti sekesi vis maziau, nors dirbau kiaura para. Taigi, viena diena man galiausiai truko kantrybe. Susidejau lagaminus ir susiruosiau dirbti i Norvegija. Jau bus beveik trys metai, kai dirbu zuvies fabrike. Pradejes nuo eilinio darbininko dabar esu cecho virsininkas. Ir mano atlyginimas yra net didesnis siai dienai uz paprasta, nelengva eilini darba, nei iseidavo Lietuvoje bunant vadinamuoju "smulkiu verslininku". Jau nebekalbu apie tai, ka jus, partneri-valstybe, nieko prie mano darbo neprisidedamas ar bent tiesiog netrukdydamas man dirbti, lengva ranka pasiimdavote, ir dar daznai avansu....
Kadangi jau praejo beveik trys metai, kai as isskridau i Norvegija. Kadangi lektuvo isvykimas buvo patogiu laiku, dar spejau broli nuvezti i darbo birza ir jums, valdzia-partneri, vietoje saves birzon pridaviau broli kaip nauja verslo partneri. Tad idomu pasiteirauti, kaip jums ten verslas su mano broliu kaip partneriu sekasi? Tikiuosi gerai? Nes jusu abieju mentalitetas daug panasesnis, nei mano su jusu...Ai, sakote, klausiate kaip padaryti, kad jis noretu bent kazka dirbti ir bent kazka dalintis su jumis, o ne visa laika is jusu kaulyti??? Zinokit abejoju, ar galiu atsakyti i si jusu klausima. Nors tai mano brolis, bet man niekada nepavyko jam isaiskinti, kad norint tureti, reikia dirbti, nors pirsta pajudinti, o ne sedeti bambali apsikabinus ir kaulyti bei skolintis is visu "ant duonos", pradedant senukais pensininkais tevais, baigiant kaimynais, kurie jam jau seniai nustojo bet ka skolinti...Abejoju, ar pavyks jums kazka pakeisti. Bet kuriuo atveju, kadangi as, dirbantis po 7 dienas per savaite 16 valandu per diena, jums kaip verslo partneris neitikau, labai viliuosi, kad su mano broliu "laikinas problemeles" jums pavyks isspresti. Ir NUOSIRDZIAI LINKIU JUMS GEROS PARTNERYSTES IR GERO BENDRADABIAVIMO!!! Tenka baigti laiska, nes jau reikia eiti dirbti Jos Didenybei Norvegijos Karalienei. Kuri mane bent zmogum laiko, nors esu atejunas. Sekmes jums visiems!!!