Tininga rašė:
Ot prisiminiau dabar vieną pažįstamą moterį. Taip jau nutiko, kad kilusi ji iš praktiškai asocialios šeimos, bet tikrai labai protinga, išsilavinusi, turi savo verslą, gyvena prabangiai, šeima iš pažiūros tiesiog puiki. Anądien per TV3 stebėjau ją. Nu puiku! Tačiau jai
nieko aplinkui nėra gero. Ji regi tik intrigas, blogį, ir t.t. Nu tiek negatyvaus požiūrio į viską turbūt reikėtų paieškoti. Stebėdavausi, ir dabar dar stebiuosi. Bet vistik tam, matyt, esama priežasčių....
Aš pati domėjausi šituo reikalu. Ieškojau atsakymo į šį klausimą. Nes nuolat užduodavau sau klausimą : kodėl jaučiuosi gerai kai atmosfera neigiama. Neseniai radau atsakymą. Prenumeruoju žurnalą "Aš ir psichologija". Taigi, ten kaip tik apie tai buvo straipsnis. Trumpai :
Mes esame tokie, kokiais mus padarė vaikystėje. Ne visada valingai. Kartais visai nevalingai į mus ankstyvoje vaikystėje tėvai, o ypač mama, primėto šiukšlių. Aplinkos šiukšlių. Savo pačios baimių, nerimo, įtampos. Vaiko pasąmonėje ši aplinka užsifiksuoja visam likusiam gyvenimui. Ir su tuo labai sunku gyventi. Tiesa, nežinau, nebuvo ten parašyta, ar įmanoma šią žmogaus būseną - charakterio bruožą pakoreguoti. Todėl taip ir yra kad, kitas žmogus neigiamų emocijų apsuptyje, jaučiasi esąs kaip žuvis vandenyje. Nes tai jo kraujyje užsifiksavę su motinos pienu. Nes tokioje aplinkoje jis jaučiasi saugus. Tai vyksta visiškai nesąmoningai. Deja... O kitiems, APLINKINIAMS, tai atrodo kaip būtent to paties žmogaus pyktis.
Na, jei niekam to žurnalo numerio nepadovanojau, tai rytoj nuskenuosiu tą straipsnį ir įkelsiu.