Skaitau, ir savo akimis netikiu. Iš kur tas pyktis ir nepakantumas? Nejaugi, jei gali pasislėpti po niku ir tavęs niekas nepažįsta (o gal priešingai), galima kalbėti ką tik nori, koliotis, įžeidinėti?
Mes stebimės, kodėl prispjaudytos ir prišnerkštos namo laiptinės, nors atrodo gyvena padorūs ir išsilavinę žmonės, kodėl nusiaubtos viešos poilsinės, nors atrodo, jos būtent dėl mūsų pastatytos ir mes jomis naudojamės, kodėl mažas pyplys vos spėjęs išmokti kalbėti, keikiasi kaip koks bomžas, nors atrodo auga padorioje šeimoje? O pasirodo, galima ir šnerkšti ir šiukšlinti ir keiktis, jeigu niekas nemato ar nepažįsta ir tavęs negali demaskuoti... Tik įdomu, nejaugi taip niekada širdelėj ir nesukirba, ir kokia savijauta žmogaus taip "išsikrovusio""...
Užuojauta dia14na bendradarbiams...