www.vdi.lt/index.php?-987162064
Kada prasideda ir baigiasi savaitė suminėje darbo laiko apskaitoje, t. y. ar tai septynios kalendorinės dienos nuo pirmadienio ir sekmadienio, ar tai septynios kalendorinės dienos nuo bet kurios savaitės dienos?
DK 149 straipsnis reglamentuoja suminę darbo laiko apskaitą. Minimo straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad esant suminei darbo laiko apskaitai,
negali būti dirbama daugiau kaip keturiasdešimt aštuonias valandas per savaitę ir dvylika valandų per darbo dieną (pamainą). Aptariama nuostata yra perkelta iš Europos Parlamento ir Tarybos 2003 m. lapkričio 4 d. direktyvos 2003/88/EB (toliau – Direktyva 2003/88/EB), kurią Lietuvos Respublika, būdama Europos Sąjungos narė, yra perkėlusi į savo nacionalinius teisės aktus.
Pažymėtina, kad nei Direktyvoje 2003/88/EB nei DK nuostatose nėra detalizuojama suminės darbo laiko apskaitos savaitės pradžia nei pabaiga, tačiau DK yra detalizuojamas termino apskaičiavimo tvarka: DK 26 straipsnyje yra nustatyta, kad terminas, apibrėžtas tam tikru laikotarpiu, prasideda kitą dieną po tos kalendorinės datos arba įvykio, kuriais apibrėžta jo pradžia. Savaitėmis skaičiuojami terminai baigiasi atitinkamą savaitės dieną. Taigi, terminas, nustatytas savaitėmis, mėnesiais arba metais turi prasidėti pirmąją valandą nuo pirmosios dienos, laikotarpio pradžioje ir pabaigoje, ir paskutinę valandą, kas dieną skaičiuojamas terminas baigiasi paskutinės savaitės, mėnesio arba metų tai tą pačią dieną, savaitę, arba atitinka tą pačią datą, nuo kurios dienos laikotarpis trunka.
Remiantis išdėstytu, VDI specialistų nuomone, suminės darbo laiko apskaitos režime vartojamos sąvokos „savaitės“ pradžia neturėtų būti siejama su pirmadieniu, o pabaiga – su sekmadieniu. Šiuo atveju savaitės pradžia ir pabaiga turėtų būti siejama su įvykiu, t. y. savaitės nepertraukiamo poilsiu. Pažymėtina, kad esant suminei darbo laiko apskaitai, darbuotojams suteikiamos poilsio dienos pagal darbo (pamainų) grafikus (tvarkaraščius),
savaitės nepertraukiamasis poilsis turi trukti ne mažiau kaip trisdešimt penkias valandas, ir minimu atveju abi poilsio dienos turi būti suteikiamos iš eilės (DK 161 straipsnio 4 – 5 dalys).
Taigi, aptariamu atveju darbuotojo savaitės paskutinė diena turėtų būti paskutinė savaitės nepertraukiamo poilsio diena, o savaitės pirma diena – pirma diena po minėto poilsio pabaigos.
Pažymėtina, kad darbdavys, vadovaudamasis DK 147 straipsnio 1 dalimi, darbo tvarkos taisyklėse nustatydamas suminės darbo laiko apskaitos taikymo tvarką, turi nurodyti kiekvieno darbuotojo darbo ir poilsio laiko paskirstymą (kaitą) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžią ir pabaigą. Taip pat darbo tvarkos taisyklėse ar kituose lokaliniuose teisės aktuose turi būti nustatyta kokiam apskaitiniam laikotarpiui yra įvedama suminė darbo laiko apskaita bei jos taikymo pradžia.