Nu nesusilaikiau nepakomentavęs
Pradedančiųjų optimizmas. Bet gerai nebus ir po 10 m. Dirbu 8-unti metai. Esu jau ragavęs teplionių savų ir kitų, kai kur perriebiai. Taip gaunasi, nes apskaita keičiasi, o ir asmeniškai tobulėji.
Tačiau buhalterių požiūris su amžiumi nėra lankstesnis. Ypač tai jaučiasi pas tuos, kurie turi didelį darbo stažą.
Dolli rašė: Esu dar visai "žalia" ,bet man šis darbas labai patinka. Neseniai tapome PVM mokėtojais, tai galvojau, kad teks nusišauti, nes ...
Tokia buhalterio kasdienybė. Prie to priprantama. Seno buhalterio oda yra stora ir neperkandama. Jo taip lengvai nepaimsi. Nemačiau nei vieno nusišovusio, apsinuodijusio ar pasikorusio. Buhalteris bijo tik vieno - kito buhalterio.
Dolli rašė: Klausti kiekvienos smulkmenos nedrįstu, nes gavau kelis grubius atsakymus ir ieškau sprendimų pati.
Netolimoje perspektyvoje, kai nardysi dileminių sprendimų labirintuose, o į tave kreipsis patarimo 11-kamėnesinis - tavo globalių minčių darkytojo ausis pasieks nevalingai iš tavo pasamonės ištrūkusios atsakymų trelės. Ir harmoningos, ir disonansinės. Buhalteris visada galvoja, jo minčių gijos pertraukinėti nevalia. Kitaip pradeda depresuoti, blogai maitintis, jo poodinis sluoksnis suplonėja, jis pradeda karštligiškai blaškytis. Jis nebenori būti buhalteriu. Jis nori būti betkuo, kad ir kosmonautu ar namų šeimininke. Jis pradeda jaustis nevykėliu.
O tokiu jis neturi teisės būti.