Ir aš sutinku su Kristiana_
Tačiau šefas šefui nelygu. Plius paties buhalterio asmenybė. Viskas labai individualu. Vienas šefas tik džiaugiasi, kad tu dirbi dar kitur, kitas tai tik toleruoja, trečias jau krapšto tave iš šaknų. Dažniausiai taip nutinka po keleto metų darbo. Kuomet tam, krapštytojui, ima atrodyti, kad tu galėtum ir dažniau darbe pasirodyti. Bet jam kažkodėl neateina į galvą, kad norint tai gauti, reikia ir pačiam duoti. Ir jeigu tu turi stiprią valią, šaltus nervus, esi užsispyręs kaip avinas, turi stabilias pajamas ir tau nusišvilpt, jei kris viena ar kita įmonė - tu atsilaikysi. Ir tai tikrai ne tų "misių" nosims.
Va joms kur kas prasčiau. Yra priklausomybė, nors ir pelninga, bet nėra laisvės. Yra prestižas, nors ir abejotinas, bet nėra garantijų.