Kiek uždirba buhalteris?

Greičiau ne sėkmės, o kantrybės.

Kokie dabar tragiški siūlomi atlyginimai...buhalterė 800lt, finansininkas "nuo 1500lt"...Nesuprantu...pradedantysis vadybininkelis tiek paprastai uždirba...pradžiai...o čia buhalteris...
Tikrai dabar ne pats geriausias laikas keisti darbą...

Tik supraskite mane teisingai.
Man pažįstama panaši situacija. Susikūrė įmonė. Visi bendradarbiai ne tik kolegos, bet ir draugai, kartu baliavoja, kartu leidžia laisvalaikį. Šefai- pagrindiniai "zavadylos", kurie skatina tokį intymumą, įsivaizduodami, kad tai padės darbui. Viskas labai gražu, pakol firma nepradeda augti. Ateina nauji darbuotojai, atitinkamai labai neblogi specialistai. Šefai, be abejo, tai pastebi, ima skatinti, girti, įsiklausyti į šviežią nuomonę. Bet atmosfera įmonėje keičiasi (ne šefai, jie lieka tais pačiais žmonėmis, tik supranta, kad familiarumui vietą turi užleisti normalūs darbiniai santykiai), senieji darbuotojai jaučiasi įžeisti, jie negali susitaikyti su padėties pasikeitimu, kad kažkas gali būti geresnis už juos, kad kažkas taip pat nusipelno šefų palankumo ir pagytrimų.
Aš buvau atėjęs naujai darbuotojas, man buvo lengviau. Visas šitas intrigas supratau tik po kiek laiko. Niekada nepamiršiu , kaip šefas savo raudančiai sekretorei pasakė,kad ji visada bus išskirtinė ir lialialia. Bet po kažkiek laiko tai pačiai sekretorei pasakė, kad nieko įmonėje nelaiko, nes jam reikia dirbti, o ne intrigas narplioti,ir kad nepakeičiamų žmonių nėra. Neapsikentė, nes ta madam lipo jam ant galvos (vadovavao ten, kur jos niekas neprašė). Rezultatas- ji išėjo. Žinau, kad apie atmosferą toje įmonėje skleisdama pačius blogiausius gandus.
Panašiai buvo ir kitoje įmonėje. Senieji darbuotojai sakė, kad šefas labai pasikeitė, lyginant su ankstesniai laikais. O tie ankstesni ir buvo tada, kai įmonė buvo mažutė ir kompaktiška.
Netaikau jums, hamanka, konkrečiai. Gal pas jus situacija visai kita. Bet kartais tikrai reikia pažvelgti kitu kampu.
O naujo darbo paieška tikrai tam tikrais etapais yra labai sveikintinas dalykas.

Pasirodo, tai visų augančių įmonių etapas. Ech prisimenu aš savo su 20-čia darbuotojų. Kokie visi šilti buvom. O dabar kai 80, tai santykiai tokie šalti. Bet taip ir turi būti, nes kitaip darbo nebebus.

Man labai juokinga, kad įsivaizduoja, jog finansininkas, tai tolygu buhalteriui. Skamba tik gražiau, o darbai iki finansininko nė velnio nepanašus...
O dėl to mažo DU, tai galim dėkoti Pačioliui ir darbo biržai, kurie kepa buhalterius kaip blynus, ir išleidžia į darbo rinką kruvą žalių, kurie muša DU. Man juokinga nuostata, kad buhalteriu gali būti bet kas.... na apskaitininku gal....

pritariu mariska, man labiau patinka kai normalūs darbiniai santykiai darbe, o kai būna kaip viena šeima, tai ir atsiranda problema, kai norisi didesnės algos ar dar ko nors, kažkaip sunku tokiu atveju prašyt.

Ir ne viena problema. Norėsi kažką keisti- negalėsi, norėsi išeiti-išduosi.Atsiranda žymiai daugiau įsipareigojimų, nei tik samdomam darbuotojui. Situacija, kai įmonė auga, man labai pažįstama, bet vėlgi, vadovui neaugant kartu su įmonė,augimas netenka prasmės. Ne kiekvienam duota susidoroti su sunkumais, kurie užprogramuoti didesnei įmonei.

Jei jūs galit, tai kodėl kiti negali.

Šiek tiek pasimokęs, + praktikos tai tikrai gali būti bet kas buhalteriu.

Vieni geresniais, kiti blogesniais - bet gali !!!
Juk kosmonautų pusiausvyros ir sukimosi testų nereikia išlaikyti, norint tapti buhalteriu.

Taigi, buhalteriu gali tapti bet kas.
Kosmonautu - ne bet kas.

Ar darbdaviai dėtų skelbimus už 800 litų jei visų reikalaujamas minimumas būtų 2000 litų ?

Deda - reiškia kiti susigundo.
Ir nematau nieko blogo. Kas sunkiai gyvena ir neturi 2000 į rankas per mėnesį tai ir dirba 800 litų x 3 darbovietės.

Ne kiekvienam lemta dirbti tarptautinėse kompanijose ir gauti 5000 į rankas.

Dirbau pagrindinėje darbovietėje 8 val. 5 d.d. ir gaudavau 600.
NESIGĖDINU ! Buvo laikas, kai dirbau tik vienoje darbovietėje ir neturėjau kada pinigų leisti. Ir gaudavau gerai : )
Dabar vėl laikas kai dirbu 600 po kelias darbovietes.
Irgi nesigėdinu.

Ne visai sutikčiau su teiginiu, kad buhalteriu gali tapti bet kas. Vadintis buhalteriu, taip. Bet dirbti tinkamai, manau, tikrai ne. Išsilavinimas ne viską lemia. Asmeninės savybės lemia. Man yra labai patikusi viena labai "gera" (taip save vadino) direktorė. Ji dar girdavosi, kad buvo baigusi finansus, bet nesugebėjo to darbo dirbti, dėl to tapo direktore (turėjo turtingą vyrą).

Aš aplamai kodėl apie santykius darbe pradėjau. Man pažįstama situacija, kai reikia išeiti iš darbo dėl klaikios atmosferos. Esu į tokią situaciją patekusi tik vieną kartą, bet patikėkit, spjoviau į pinigus,į perspektyvas ,į karjeros galimybes, nutariau, kad zdorovje dorože. Aš sugebėjau atsilaikyti lygiai 7 mėnesius, bet jau nuo pradžių buvo aišku, kad ten niekas nepasikeis, bus pragaras. Va ten tai buvo kadrų kaita Tokios dar neteko matyti. Bet įmonė buvo naujai įkurta, todėl jokių siurprizų.
O kai norima išeiti išdirbus ne vienerius metus, manau, kad pasikeičia kažkas kita, ne žmonės. Žmonės nesikeičia, keičiasi aplinkybės ir situacijos, į kurias jie atitinkamai reaguoja. Pavyzdžiui, vienas sunkiausių išbandymų, mano galva, yra pinigai. Tada ir pamatai, kas yra kas. Ir sunkiausia būna , kai tenka nemaloniai nustebti. Todėl tikrai reikia arba išeiti, arba susitaikyti ir negadinti sau nervų (jei tai įmanoma)
O labai artimi santykiai darbe, ką aš žinau. Manau, kad nieko gero.Su laiku tai pradeda trukdyti, esu šventai įsitikinus. Ne viena iš mūsų turime pavaldinių. Draugystė tokiu atveju griežtai draudžiama (tai nieko bendro neturi su gerais, kolegiškais, pagarbiais santykiais), nes vistiek ateina tokia diena, kai arba pats pasijunti nusivylęs, ar kitas žmogus jaučiasi išduotas.

Be abejo. Yra tam tikri darbai, kuriems reikia tam tikrų ameninių savybių. Ir nieko čia nepadarysi.
Aš manau, kad nemaža dalis po Pačiolio ir panašių kursų tikrai tapo gerais specialistais, bet esmė tame, kad į tuos kursus einama ne iš didelės meilės buhalterijai, o todėl, kad kažkas girdėjo kažkur, jog buhalteriams neblogai moka. Anksčiau ėjome, nes reikėjo persikvalifikuoti, o buhalterių poreikis kaip ir buvo didelis. Aš asmeniškai tikrai nejaučiu ypatingos meilės šiai profesijai, tikrai tai ne mano svajonių darbas, bet yra kaip yra.
Todėl nesu labai prieš tuos kursus, bet manau, kad jei jau pradėjai dirbti tokį darbą, tai būk malonus, įvertink savo galimybes, mokykis ir tobulėk, o ne gadink profesijos vardą.

Apie pavaldinius - atskira kalba. Ypač, kai pavaldiniais tampa buvę vyr., besidievagojantys dėl savo noro dirbti eiliniais ir šiaip "šventi" žmonės, dejuojantys dėl rėmens, skausmų visame kūne, neišsimiegojimo, nes serialą rodė iki antros nakties . Ar su pasimėgavimu pasakojantys kaip keršija sutuoktiniui už neištikimybę ar nekenčia marčios, kuri yra iš to paties miesto kaip ir tu.... Visu šimtu procentu byrės ašaros dėl skriaudų darbe ...
Jei žmogus kalba pozityviai, tai ir Tu gali tikėtis ilgalaikių santykių ir gerų atsiliepimų.

Nėra nei vienos profesijos, kurią galėtų dirbti visi. Niekada visi nebus santechnikais, elektrikais, veterinarais ar gydytojais.
Buhalterija tik viena iš profesijų, Yra eiliniai buhalteriai, yra labai geri buhalteriai. Kaip ir bet kurioje srityje.
Visi ir neprivalo būti buhalteriais, Kitam tai absoliučiai neįdomu.

Žinot, ką , Dalia29,
Priminėte man filmą. Pavadinimo , metų , autoriaus ir net Tv kanalo per kurį žiūrėjau tikrai nepasakysiu - juk neužsirašinėju tokių dalykų.
Bet filmo scenarijus buvo analogiškas.
Vienas iš vadovų turėjo atleisti daug pavadinių. Užduotis buvo labai sunki. Nelengva. Nes kolektyvas buvo susibendravęs.
Aišku... filmas buvo ne apie tai... bet ta mintis man labai įsiminė. Nes tas skyriaus vadovas tokiu šaltu veidu, viską pamiršdamas kas kiek vaikų turi... 1 2 3 , visus atleido ir viskas.

Gal situacija nebūtų tokia skaudi darbuotojams, jei jie visi kolektyve nebūtų taip stipriai susigyvenę ?

Taigi, aš irgi laikausi tokios nuomonės, kad darbe nebūtina pultis bičiuliautis, vieniems su kitais mainytis drabužiais. Pietauti kartu eiti. ir kasdien atlikti ilgą sveikinimosi ritualą su apsikabinimais ir laižiakais.
Viena tokia su mūsų valdžia eina pietauti. Na ji daug metų dirba. Gerai sutaria. Bet negi ji nenorėtų pati viena pailsėti nuo kolegų ir eiti papietauti su klasiokėmis ar grupiokėmis ar kaimyne į netoliese esančią valgyklą... negi jai taip įdomu su ta valdžia...
Juk pietavimas kartu su valdžia - tai tik darbo problemų sprendimas pietų metu. Ir tai neduoda jokios garantijos, kad darbdavys , susiklosčius ne ekonominei situacijai tavęs neatleis.

Aš visuose darbuose kuriuose dirbu, turiu savo asmeninę erdvę. Net tame darbe, kuriame dirbu ne vienas kabinete - irgi turiu asmeninę erdvę. Ta erdvė - tai ne tik materiali ribinė erdvė, bet ir dvasinė - moralinė riba - kurią pažeidus , užduodant netinkamą klausimą iš manęs pasigirsta storžieviškas trumpas ironiškas, pasišaipantis atsakymas arba tiesiog tyla. Ir šie mano elgesio ypatumai labai aiškiai duoda suprasti mano kolegoms , kad su jais nenoriu kalbėti nei kaip pas jos draugę savaitgalį važiavo svečiai... nei ką ji veikė savaitgalį. Nei ką ji galvoja apie direktorių.

Tokie pokalbiai pas mane įmanoma tik su 1-2 kolegomis. Ir tik pertraukų metu. Gal kai kolektyvas buvo mažas - buvo galima ir su visais. Bet dabar didėjant kolektyvui jaučiu, kad net nenoriu su visais bendrauti.

:) Tikrai ne visiems "dašunta".
nes mano direktorienė (direktoriaus žmona) nuolat įbėga , kai jau visi skirstosi į namus...
ir pradeda kviesti visus arbatos... aiškinti apie šeimą... kokie darbuotojai... kokia mes didelė šeima.... kaip mes vieni vieni kitus turime mylėti ir saugoti....
Bet darbuotojai juk nenori po darbo likti. ne dėl to, kad labai jau gaila tą valandėlę pasiaukot... bet dėl to, kad visi iš anksto jau numatę ką veiks.. kas į biblioteką susitikti su simpatija... kas pas gydytoją... kas į namus žiūrėti serialo...

O man tas pietavimas kartu tai tikrai jau nepatinka. Nes įmonėje darbuotojų kaita gana didelė. Jokios šeimos aš ten nematau. Man yra mano darbas, pareigos, atlyginimas, mano klaidos, pasimokymas iš mano klaidų, tobulėjimas. Viskas. Na dar keli artimiausi kolegos su kuriais pajuokaujam ir truputį pasipasakojam.

Su valdžia prie vieno stalo net nejaukiai jaučiausi kai sėdėjau per jų gimtadienį ir klausiausi kaip jie statė namą... kaip jie iš paskutinių pinigų pirko plytas... ir kaip jos du sūnūs moka groti muzikos mokykloje....

Tai buvo ramaus monotoniško kalbėjimo MONOlogas. ir net stebiuosi, kad kai pasikeičia darbuotojų karta - jie tą patį vėl pasakoja...

O su viena kolege pakalbėjom kažkada... ji iš karto man užsiminė, kad padirbs čia metus ir ne ilgiau. nes ji yra profesionalė ir tik darbų keitimas ją skatina tobulėti. (nebent būna komandiruotės... bet kadangi pas mus to nebūna tai vat ir nebūna...).

Gal tai darbdavių tiesiog noras įsiteikti, įsipaišyti į chebrą ??? nes pas mus kai rūkom tai prieina valdžia... tai mes iš karto nutylam. Apie nieką nekalbam. ir greitai išsiskirstom ;)
o padlaižė viena tokia tai lieka kalbėtis su jais ir pasakotis , kaip jai čia patinka dirbti.. o paskui pati verkia , kad jai atsibosta pasakotis.... bet juk pati kalta.. pati pasilieka su jais ten :)


Tas bendravimas su valdžia ir su tolimiau dirbančiais kolegomis man kol kas yra labai sudėtingas reikalas.
Nepasisveikinsi su visais siuvykloje ( 30 ) dirbančių - atrodysi Nemandagus. Pasikėlęs. Pasisveikinsi - atrodysi padlaižys.

Net nežinau kaip čia elgtis... Nu negražiai elgiuosi bet sveikinuosi tik su tais, su kuriais tiesiogiai esu ką nors bendravęs seniau dėl kokio darbinio reikalo.

Bet ir nesigailiu. Kiti mato, kad aš nenusiteikęs per daug bendrauti - tai ir nelenda man ... man ramiau kažkaip...
(čia omenyje turiu tokią durnę, kuri yra aukštesnėse pareigose nei aš , ir ji labai mėgsta visiems vadovauti... tai ji mane per koridorių pasišaukia.... o kol aš prie jos prieinu - per tą laiką ji beveik spėja sugalvoti ko paklausti ar ką man priminti... :) DURNĖ :)

Susikaupė ant manęs tos darbuotojų negerosios auros tai išsiliejau - net širdžiai geriau. :)

ups.... truputį per daug ...

Labas rytas.
Per savo jau nebetrumpus darbo metus išmokau išklausyti kolegą/kolegę ir tuo pačiu nieko negirdėti. Ateina žmogus, įsitaiso priešais, ir kloja savo ir kitų problemas. Po pirmo ar po antro sakinio "išjungiu klausą". Ramiai dirbu savo darbą, kartkartėm pažvelgiu į "pašnekovą" , pritariamai palinskiu galva... Pasišneka žmogus "iš dūšios" ir išeina. Jam pagerėja. Nes jis buvo "išklausytas" . O man nuo to nei kiek ne blogiau, nes aš nieko negirdėjau.
Viena vienintelė mano kolegė, prieš 18 metų, suprato kad aš jos tikrai nesiklausau , kai ji kiekvieną rytą atėjusi pasakoja apie savo latrą Jonelį. Sako, aš žinau kad tu manęs nesiklausai, bet aš pasišneku garsiai čia atėjusi ir man palengvėja.
Neverta stengtis žmones keisti pagal save,auklėti... Nes nuo to tik nukenčiame mes patys. Geriau mintyse jam palinkėti laimės ir sveikatos ir tyliai išklausyti.
Kartais kai "klausausi" ką man buria bosas, pagalvoju "kaip gerai kad jis negirdi ką aš šiuo metu galvoju" . Bet paklausau, patyliu, išgirstu paskutinį sakinį kai jis patenkintas atsidūsta tarsi po sunkaus darbo, ir klausiu ką mes šiuo metu veikiame, ką turime padaryti anksčiau ką vėliau.... Ir einame ramiai kas sau dirbti.
Išmokau nepastebėti bosienės. Net nematau kaip ji apsirengusi, nematau jos veido išraiškos, negirdžiu balso intonacijos. Bendrauju dalykiškai. Ji paklausia- aš atsakau, aš paklausiu- ji atsako. Visiška taika ir ramybė.
Kuo mažiau riksmų ir durų trankymo, tuo geriau mums visiems.
Stengiuosi keistis pati. O tada ir aplinka tampa jaukesne.

Ramios dienos visiems.

Kažkaip baisu - sveikiniesi, vadinasi padlaižys, bendrauji su valdžia - irgi padlaižys, pavaldiniui duodi nurodymus - durnius.
Kiekvienas žmogus turi savo bendravimo įgūdžius, savo motyvaciją atlikti vieną ar kitą veiksmą.
Tokiems kaip Colop'ui atrodo taip - jei kiti elgiasi kitaip negu jie, tai tie kiti durniai ir padlaižiai. Jezaumarija, gyvenk ir duok kitam gyventi, ir nesmerk.
Neduokdie, jei visi bus tokie kaip nori Colop.