Byla rašė:
Labas rytas.
Per savo jau nebetrumpus darbo metus išmokau išklausyti kolegą/kolegę ir tuo pačiu nieko negirdėti. Ateina žmogus, įsitaiso priešais, ir kloja savo ir kitų problemas. Po pirmo ar po antro sakinio "išjungiu klausą". Ramiai dirbu savo darbą, kartkartėm pažvelgiu į "pašnekovą" , pritariamai palinskiu galva... Pasišneka žmogus "iš dūšios" ir išeina. Jam pagerėja. Nes jis buvo "išklausytas" .
O man nuo to nei kiek ne blogiau, nes aš nieko negirdėjau.
Kaip gerai, kad organizmas duoda taip ramiai ir lengvai ignoruoti zmones, o as taip negaliu, labai negatyviai reaguoju ir nieko negaliu su savim padaryti. Ant mano veido atsiranda tokia israiska, kad priejes zmogus gailisi, kad is viso priejo prie manes. Aisku, cia buna ne visada ir ne su visais.
Nemegstu kalbeti apie bilia ka,,, a lia, "kad reikia nueiti po darbo i parduotuve nupirkti to ir ano, kad miltu dar biski yra namuose, cukrasliko stikline, druskos saukstelis, makaronu tiek, o pieno nera, o gal neeiti is viso, o tai daug pinigu isleisi" :D
Bet taip idomiai, nors ir nieko neaukleju ir neprasau " tu prieik, o tu neprieik" mano kolegos mane supranta.... ir juokaujame visada sita tema. Jie sako: "jeigu pas ja daug popieriu ant stalo, tai prieiti ir kalbinti negalima, o jei stalas svarus ir ji pati pradeda kalbeti, tai galima tada jai issilieti" :D vat tada ir isklausysiu, ir pagelbesiu, ir kavos-arbatos kartu isgersiu ...