Kulinariniai receptai

Dar viena smulkmena neduoda ramybės - kokiame aluje verdat? Stiprus turi būti ar nebūtinai, nes ir tai tikriausiai skonį keičia

Šviesiame :)
Rūšies neklauskit, nes apie alų tik tiek ir težinau: šviesus arba tamsus.Nes geriausias alus - brendis :))
Žinoma, ne iš bambalių.

Nebijokite eksperimentuoti.
Jei jums patinka tamsus - pilkite tamsų.

Ačiū, Elvusia

Vaikystėj kaimynė vaišindavo sausainiais. Nu jau kooooookie skanūs būdavo
Dabar išsikepiau. Aišku, skonis toli gražu iki jų, bet tokia nostalgija apėmė, tiek prisiminimų. Jau beveik 20 metų prabėgo nuo tada, kai paskutinį kartą jais vaišinaus. Iki šiandien tik vienąkart esu juos kepusi, nes man eiliniai sausainiai tik gaunasi :) Nors čia gal ne skonyje esmė visa.

tai kas ten per legendiniai sausainiai?

Ko gero, ne skonyje esmė.
Kai kurie prisiminimai iš vaikystės, ar ankstyvos jaunystės tokie šilti, skanūs ir spalvoti.....
To nesugrąžinsi, neatgaminsi.....
Tai lieka širdelėje :)

Kadangi esu kaimo vaikas, mano pats skaniausias prisiminimas - daktariška šlapdešrė (mūsų kaime to nebūdavo), kurią dėdienė uždėdavo ant batono.
Iškišus galvą per 4 aukšto langą pašaukdavo mus su pusseserėm, ir valgydavom tą dešrą.......
Ir dar tas asfalto kvapas karštą vasaros dieną.........
Mmm, kaip laukdavau vasaros, kad paimtų mane kelioms savaitėms į miestą....

Noriu pasigirti, kokia aš šiandien gera buvau. Žvelgiant krizei į akis nutariau taupyti gamindama namuose. Nusipirkau šaldytos tešlos. Ir iškepiau mėsinį pyragą.
Nu įdaras tai apvirti brokoliai, pakepinta krutinėlė, tarkuotas lydytas sūris, kiaušiniai žali (įariu sulipdymui įdaro) na ir tešlos lapeliai apačioje ir viršuje. Vo. Elvusia, kreipiuosi kaip pas specą, kodėl per sausas įdaras.Skonis nieko, bet sausokas. Diedas bandė grietinės įsivarvolint, sako ne ne tas. Nu ko gali trūkt? Ar čia kaip visada pirmas blynas...

Gal majonezo?

Prisiminimų vakaras :)
Ir aš tą dešrą prisimenu. Vasarą prie jūros netgi tokie rinkinukai būdavo pirkt: šlapdešrės gabalas, duonos ir agurkas. Prisiturškus jūroj iki pamėlynavimo jau kaip skanu būdavo :)
O kaip asfaltas vasarą kvepia tai nežinau. Kai lynoja, va tada tai kvepia... dulkėmis :)

O kur jį dėt? Prieš kepant į tą makalošę ar ėdant į lėkštę

Gal kas jau šiemet klausėtės, kaip žolė auga?

Jergutėliau, klem, ji gi per asfaltą neprasikals :)

Dėčiau į tą makalošę :)
Ir nedėčiau kiaušinio.
Na, netinka čia jis man :)

dėkavoju, kai vėl kepsiu tep ir darysiu. O žolė ... kalasi ta žolė kalasi, aš ją dar pelenais pabarsčiau...

Matai Petrute, kaimo vaikui labai reikdavo asfalto. Jis man kvepėjo :)
Per dėdės septyniasdešimtmetį pravirkdžiau jį ir dėdienę, papasakodama būtent šiuos prisiminimus....
Jie negalvojo, kad tokios smulkmenos gali taip likti atminty...
Juk praėjo bemaž 35 metai...

Neklausykit proso, klem :)
Jis gyvena ant asfalto ir nežino, kad žolė - tai toks žalias kilimas, iš toliau žiūrint. O iš arti - visas atskiras pasaulis.
Jis gi nežino, kas tas yra :)

Beje, dar negalima klausyt kaip dygsta žolė :)
Nebuvo perkūnijos :)

Ten pilna bus bičių. Ten avys -
lyg pienių galvutės iš tolo.
Ten krisiu į žolę,
išmesiu rankas kaip nušautas.

Ir bėgs per mane avys,
debesys bėgs ir vėjas,
ir skruzdė delne pasiklys.

Ir liksiu bevardis,
tarytum vainikas,
pinamas moterų rankose
Joninių nakčiai.

Tyliai, kaip auga žolė,
žiūrėsiu į dangų.
Ir vėjas glaustysis -
jausiu jo minkštą kailį.

Priėję galvijai apuostys:
aš juk - žolėdis.

Ir žolės peraugs mane
lyg pievoje paliktą laikraštį.

Tai šitaip iš lėto
pamirš mane moterys,
surūdys durų rankenos,
medis sueižės...

Kaip lengva užmiršti mane,
šitaip gulintį
išmestom rankom!

O moterys vieną sekmadienį
išplautą vandens
upe nuplukdys mano vardą.


Va dabar jau jo... atsišriūbuos :)

Aš tai žinau
Bet gal kas jau bandė - gi įdomiau (visada) daryti tai kas negalima
Bet gal tokio amžiaus jau nėra šitam forume
P.S. O Pugačiova per savo jubiliejinį koncertą dainuoja:
"Pozovi menia s soboi,
ja pridū skvozj zlyje noči"

Ojei, ačiū, kad priminėt.
Lekiu paraudot....

Kalbate, kad vaikystėje trūko asfalto, o man atvirkščiai - esu miesto vaikas, tad pats mieliausias vaikystės prisiminimas - ką tik nupjautos žolės kvapas. Pamenu ryte kaime atsikeldavom, o dėdė jau šienauja, ir visur tas žolės kvapas
Net ir dabar, kai iš tolo užuodžiu žoliapjovės nušienautą žolę, mintyse sugrįžtu į vaikystę

O iš maisto vaikystėje kažkodėl labiausiai įsiminiau neskaniausius pusryčius - kiaušinienė, kepta spirguose. Tie kiaušiniai plaukioja riebaluose, ir į juos mirkomi blynai. Fe... Iki šiol negaliu pernešt riebaus maisto...