Ot kaimietė Neturi veidaknygės?
Ne, nu nežinau, kas gi dabar palaikins Loretos mylimą ir Dalkos bei Bylos netaip mylimus?
Eik, registruokis. Nes nebendrausim su tavim

Aš tai savo nededu. Mano nešukuoti Atrodys kaip neprižiūrėti

Beje, furminatorius labiausiai patinka labradorui. Ir tinka, galiu pasakyt.
Katinai pro retą būna juo pabrūžinami :)

Aš tai radau 3 mūsų forumo ryžikus.
Visus 3 ir "palaikinau"
Bet, žiūriu, ne aš viena tai padariau

Auklėjam šeimininkus

Oboldet....
Borga. Aš be žodžių.
Pas mus labai gražiai kryželiu siuvinėja Rolf ir Petronele. Na, tikrai labai kruopščiai ir preciziškai.
Bet čia.... , aš apakus.

Ot kobra kokia

Nuostabybė
Ir žavi tai, kad iš mergaitės nepadaryta mergina. Kaip pasitaiko.
Ji ir yra mergaitė. Tiek apranga, tiek šukuosena. Tik išmintinga ir žavinga :)
Galima tik pavydėti tėvams tokio talento.

Pasišnekėjo
Oi, Raini, atsargiai su ryžikų mylėtojomis.

Na, šamas pabuvęs Loretos rankose, patampa lakūnu Iš karto, praktiškai Ir tokiu savarankišku, sakyčiau: nori skrenda, nori ne.

Gydomas antibiotikais.
Bet toks šūdas, kad nėr žodžių.
Mūsų vienas katinas taip ir liko čiaudintis. Vežiojau pusantro mėnesio į Kauną (20 km), kas antrą dieną leisti vaistus. Man paaiškino, kad šita zaraza visiškai neišgydoma. Tik apgydoma.
O katinas toks: pagauni su pirštinėm, dedi į boksą ir veži. Laukinis. Nors gyvena kambary. Bet jokio kontakto su žmogumi taip ir nepripažįsta.
Jei turit galimybę, vežkit. Kuo anksčiau pradėsit gydyt, tuo geresnį rezultatą pasieksit. Kol apimti tik viršutiniai kvėpavimo takai, išgysit greitai.
Mūsų Ūsas buvo apleistas. Nuvežėm jį, kai pagavom jau visai susirgusį. Bet dabar jis pakankamai storas. Žaidžia, bėgioja, miega mano kėdėje. Tik žmonių nemyli. Manęs ypač bijo. Nes prisimena, matyt, kaip aš jį vis vežiodavau

Labai sunku būna atsisveikint.
Dar turim katytę Steponą. Ji irgi sirgo. Jai akį išgelbėjom žmonių vaistais. Nors veterinarai jau buvo praradę viltį, nuėjau į vaistinę ir nupirkau lašiukų nuo akių valkties. Lašinom gal mėnesį. Išgelbėjom jos tą akytę. Kreiva dabar ji, bet tai Stepono žavesio nei kiek nesumenkina. Net nežinau, kokia zaraza buvo prie jos prikibus, bet kai radom ją, atrodė sveika, o paskui pradėjo akys, nosis. Ir dabar akys visada ašaroja. Bet vežiau profilaktiškai patikrinti, sako, nieko, taip ir gyvens.

Va kokia buvo maža mūsų Steponas, kai susirgo. Nuotraukose matosi, kad viena akytė nesveika.
Šuo ją labai globojo, mažiuką mūsų.

Šis taip pat labai jautrus:
www.youtube.com/watch?v=4r7ZsY8-_vA

O man pati pačiausia Andrea Bocelli atliekama daina va šita:
www.youtube.com/watch?v=OwfbTVzN-fc
Galiu ją klausyti be pertraukos. Kaip ir šį Emmos Shapplin gabaliuką:
www.youtube.com/watch?v=v66JFjwgxIo

Na, dėl tų šamų tai dar pagalvosim.
Tu skraidini, o kai kas juos turi gaudyt

Ai, dar žinai kas gali būti?
Ogi, kopūstas mėgsta riebaliuką. Jei tik kažkurioj vietoj jo pagaili - šakės. Nei kopūstų sriuba, nei troškinys, nei balandžiai nebūna tokie geri.
Kaip ir kugelis. Jei tik darai tokį posausį, tai ir valgai kaip kempinę.

Bliamba, nu kad tik niekas nesutrukdytų. Kaip visada būna. Tik sugalvoji sau kokią pramogą, tuoj, ima kas nors ir sugalvoja atvirkščiai

Išsaugosiu.
Labai patiko šis išsireiškimas :) Ir, jums leidus (net ir neleidus), gal kur panaudosiu

Blyn, gal tą nuodėmingą vakarienę vakar suvartojai?

Nenervink su savo džiaugsmo slėpimu. Kol greičiau. O tai jau nosis ištįso belaukiant.

Svogūną pakepinu su morka. Tada sudedu į sumaltą mėsą. Prieskoniai. Čia jau pagal skonį. Dedu, ką turiu, bet mėgstamiausi Santa Marios maltai mėsai. Ten kažkokio brudo yra, kuris labai maloniai nuteikia gomurį.
Na, jei mėsa sausa (neriebi), būna, kad įpilu šlakelį grietinėlės. Bet čia jau retai.
Gali būti, kad pačią mėsą nusipirkai nekokią. Labai sunku dabar rasti kokybiškos, neprimasažuotos mėsos.

Na va, Loreta, tu pasidžiaugei, o aš apsižliumbiau
Ech, reiks, matyt, lėkt į pajūrį čia kada

Kažkur pas mane yra telefono numeriukas. Reiktų gal Geležinei letenai pasiskambint. Ji tada atvežė šimtalapius iš Alytaus į susitikimą.
Jei Byla neras, ieškosiu. Nes tikrai tikrai turėjau. Pati skambinau, pati užsakinėjau.

Tikiuosi dar spėjau
Virgute, esi nepataisomai šiltas ir gerų akių žmogus
Tai reta: kai žmogų matai pirmą kartą, o bendrauji kaip su senu geru bičiuliu. Tai čia su tavimi taip.
Nors, spėju, kad ten visos jūs nuo krašto ko prisiuosčiusios, kad užtenka susipažinimui apsikabinti, ir, toks jausmas, kad draugavom visą laiką
Gimtadienio proga linkiu labai žemiškų dalykų:
kad piniginėje nesibaigtų šlamantys
kad vaikai eibių nekrėstų (čia aš apie kaimynų vaikus )
kad vyras mylėtų
kad darbas džiugintų
Na, ir, jei šiandien padauginsi burbuliukų, kad rytoj galvos neskaudėtų

Raini, jūs tikrai švenčiate tortadienį?
Ojej, sveikinu
Jaučiu jums begalinę simpatiją. Nežinau, kodėl. Matyt, todėl, kad esate skorpionas.
Linkiu jums naujo katino jūsų namuose

Na, siaubas. Suprantama. Bet gi kartą metuose gali rūsy pagyventi vietoj šeimininkų
Kur tau. Lapė jau atskuto. Guli va ant odos. Miega kojytes į vieną krūvelę susistūmus. Moka labai gražiomis pozomis snausti :)

Va čia tai tragedijos. Jooo. Vat apie tai ir moka rašyti. Nes subtiliai apie Paksaitės suknelę rašyti ir nebūtina.
O vaikai ir jų gyvenimo sąlygos dalykas rimtas.
Kad apie tai kalbėti reikia ir būtina, neneigiu.
Bet pas mus kažkaip viskas visada ne nuo to galo prasideda.
Dabar sulėks ten tuntai komisijų, suvažiuos, sugužės, sumakaluos, sukels audrą. Ir po mėnesio vėl viskas bus taip pat. Ramu, nei bangelės.....

Nea, maniškiai į tapkes nešika :))
Dabar visi rūsyje. Atvežė dar šiltus pjuvenų briketus. Paprastai, jie šilti išbūna apie savaitę. Nes pirkome nemažą kiekį, kai susideda į krūva - šilta. Sėdi katinai ant briketų ir šildo savo pauodegius. Net Laputė su Jorku ten :)))
Tai kelias dienas namuose bus ramu. Gyvūnai gyvens rūsy :))

Ir aš už tai.
Bet kokiu būdu tai daroma? Su pasimėgavimu. Jei yra bėda, pirmiausia, jei dar nežino apie tai, turėtų sužinoti tos suklypusios sistemos darbuotojai. Pakelt savo storas šiknas nuo kėdutės, aplankyti tokias šeimas, pasikalbėti. Ir pagal įstatymus, padėti.
Toliau gi, žurnalistams nederėtų dėti tokių nuotraukų į internetą. Ten gyvena vaikai. Ir vaikai gali dėl patyčių (bendraamžiai negailestingi) nukentėti. Nėra žurnalistinės etikos pas mus anei lašo.
Todėl ir nesinori jais tikėti. Nes, vardan reitingų, jie gali parašyti, kad ta mergaitė ne tik slėpėsi šuns būdoje, bet ir miega joje pririšta.
Ne toks tas viešumas turi būti. Jie su tokiu pasimėgavimu rašo apie žmonių bėdas, lyg apie orgazmą kalbėtų.

Jūs, Byla, visai be reikalo pykstate.
Nedėkime lygybės ženklo tarp vaiko ir katės. Katei padėti - juokas. Jos nereikia auklėti, nereikia išleisti į mokyklą.
Katei užtenka dubenėlio su vandeniu, pašaru, sauso guolio, trupinėlio dėmesio ir trupučio šilumos.
Vaikui to maža.
Todėl gal tik taip atrodo, kad dėl kačių aikčiojama, o vaikai lieka užribyje.
Tiesiog, pagalba vaikui yra subtilus dalykas. Tai visiška asmenybė. Ir tik asmenybė turi teisę sau leisti padėti. Kad numesim duonos kriaukšlį tokiam vaikui, tuo nepagelbėsim. Ne to jiems reikia.
Ir tai, kad žurnaliūga ištriūbino visam svietui apie tokius vaikus, tikrai nepalengvino tų vaikų dalios. Anei. Nei per nago juodymą.
Tik patyčių gali susilaukti toks vaikas iš savo bendraamžių.
Priedo, jūs manote, kad žurnalistas, jei negautų už tai honoraro, važiuotų ir rašytų apie tai iš idėjos?
Gal koks vienas per visą svietą taip ir daro.
O kiti: vardan tų šlamančių...
Na, prasta padėtis. Žinoma, kad prasta. Tegul atvažiuoja pas mano kaimynus, ras ne ką geriau. Ir ne po gaisro, beje.
Bet čia būdos nėra....

Nieko ten tos nuotraukos nepasako. Galiu jums nufotografuoti savo vištų vištidę ir pagalvosit, kad gyvenam tvarte. Galiu nufotografuoti apibėgusias sienas, pagalvosit, kad gyvenam kaip bomžai.
Arba galiu nufotografuoti mūsų Laputės būdą ir pasakyti: vaje, tokia gyvūnų mylėtoja, o būda kiaurut kiaurutėlė. Bet nutylėt faktą, kad kas vakarą Laputė eina miegot.... į lovą. Name. Ir dabar ji jau kambaryje.
Ir galiu nufotografuoti taip, kad pagalvosit, kad gyvename prabangiai.
Kažkada kalbėjome apie tai. Apie vaikus. Apie jų netikusius tėvus.
Kai sakiau, kad tikrai daug tenka bendrauti su būtent tokių šeimų vaikais. Taip, didžioji dauguma tokių šeimų vaikų pasuka netinkamais keliais, nes neturi socialinių įgūdžių ir bėga bėga bėga...., patys nežino kur.
Bet kiek pažįstu puikias šeimas sukūrusių. Per beveik 20 metų šio darbo mačiau daug. Ir vaikai jau užaugo, ir savus vaikus augina.
Susitinkam, pasišnekam. Jų daug daugiau, nei nevykusiai išėjusių į gyvenimą.
Pasakojau, kai praeitą vasarą viena mergaitė po metų buvimo internate, sugrįžusi bėgo į mano glėbį... Verkiau tada. Pasijaučiau įvertinta. Ir grįžo mergaitė į tą pačią buitį, į tas pačias šiukšles, bet pas mamą.
Ir čia jai geriau. Nors tu šikna žemę rėžk. Ir laiminga ji, taip atrodo.

Dabar dėl žurnalistų: na, pakiauksėsim čia kelias dienas, pasipiktinsim. O tie žmonės kaip gyveno, taip ir gyvens.
Na, nebet atsiras kas tikrai tiems žmonėms ir tiems vaikams padės.
Bet kas norės padėt, padės tyliai. Nei šuo nesulos :)