Kokia šauni idėja! Anoniminis sūpynių fondas. Apie jį sužinoju tik perskaičiusi miesto tinklapyje apie atsiradusias sūpynes prie Dailidės ežerėlio.
www.facebook.com/AnoniminisSupyniuFondas

Verka yra normalus vyras. Jis tik vaidina savo personažą. Kaip mūsų Zizirskienė = Vaidas Pračkaila.

Kai manęs aplankyti su ką tik gimusiu kūdikiu į ligoninę atėjo draugės, tai dovanojo po 10 Lt. Kažkoks čia tas prietaras yra, kad pirmąkart pamačius kūdikį reikia dovanoti pinigų. Aš tikrai nežinau. Buvau nustebinta. O ar tas prietaras galioja tik naujagimiams ar jau ir paaugusiems mažyliams irgi nežinau. Gal kas žino?

Tai keiskite į tobulesnę programą o ne atvirkščiai.
Peržiūrėjau pagalboje programos galimybes ir likučių perkėlimo būdus. Yra tik TAS vienas vienintelis.

Visada yra galimybė. Rankytėmis. Programiniu būdu nežinau ar įmanoma.
O kodėl tą norite daryti? Aš to nedaryčiau.

Teisingai vaikine. Iki TO, reikia subręsti.
Nebrendyla ir yra nebrendyla.

Važiuoja žmogelis naktį per mišką. Staiga žiūri, stovi kažkoks tipas, visas rožinis, ir stabdo mašiną. Žmogelis sustoja ir klausia:
- Ko tau?
- Pavežk...
- O kas tu toks?
- Aš - gėjus iš Veneros!
- O tu prie žemės gyventojų nesikabinėsi?
- Ne, žemiečiams aš frigidiškas.
- Na, tada sėsk, važiuojam.
Važiuoja toliau. Žiūri, kažkoks raudonas veikėjas stabdo. Sustoja.
- Tau ko?
- Pavežk...
- O tu, bendrai, kas toks?
- Aš - gėjus iš Marso.
- O kaip tu, kas link žemiečių?
- Jie manęs nejaudina...
- A, tada sėsk, važiuojam.
Važiuoja trise. Žiūri, kažkoks žalias tipas mojuoja. Sustoja, vairuotojas nuleidžia stiklą ir klausia:
- Nu, o tu, pydere, iš kur?
- Kelių policija, prašom jūsų dokumentus...

Gėrėtis patrauklia vidutinio amžiaus moterimi yra vienas iš didžiausių gyvenimo teikiamų malonumų.
(Murakami, Haruki. Dansu dansu dansu. Vilnius: Baltos lankos. 2006, 332p.)

Ačiū. Aš vis į tą pusę darbo dairausi. Gal kada nors.... Ką čia gali žmogus žinoti kur kitąsyk atsiduri. Sėkmės jums puoselėjant jūsų zoosodą.

Ramiau, ramiau. Dar viena melžėjų kompanija. Seniai viskas aišku. Tik šiai kompanijai labai reikia tokių naivuolių kaip jūs, kad nemylėtumėte kitų dievų tik šį vieną, ir kad krautumėte jiems kapitalą. Dar vienas marketingistų triukas. Daugiau nič nieko.
Laisvus pinigus geriausia investuoti į vaikus, į kojinę, į save. Bet tik ne paleisti pavėjui ar kažkam talkininkauti kraunant kapitalą.

Žiūrėjau ir aš. Labai graži šeimyna. Jūs pati kartais su p. Bosiene ne giminės? Man toks panašumas....
Neišgyvenčiau su tiek snukučių aplink. O agamas kažkaip įsivaizdavau esant didesnes. O jos nėra tokios dičkės. O to baisuoklio... kaip jis ten.... tai visai bijočiau. Na, to didelio drakono. Labai gražus šeškas, katinas ir šinšilai. Kokie dideli! Ar ir tie prijaukinti prie rankų? O krabas katino žaisliukas?

Gabriel Garcia Marquez.

Atsisveikinimo laiškas.

09/10/2013


Gabrielis Garcia Marquezas – žymus Kolumbijos rašytojas, žurnalistas, leidėjas, Nobelio literatūros premijos laureatas, pasitraukęs iš viešojo gyvenimo dėl sveikatos – limfos vėžys. 2006 m. šis visame pasaulyje žinomas rašytojas išsiuntė atsisveikinimo laišką savo bičiuliams. Šis laiškas atskleidžia, jog tikrosios gyvenimo vertybės slepiasi visai ne ten, kur mes neretai eikvojame savo laiką ir energiją. Neretai tikrosios gyvenimo vertybės atsiskleidžia tik tada, kai suvokiamas žmogaus laikinumas, tad galbūt šis laiškas mus privers sustoti ir pagalvoti, ar išties mes einame ten, kur slepiasi mūsų gyvenimo pilnatvė. Štai tas jaudinantis laiškas.


Jei Dievas nors valandėlei pamirštų, kad esu skudurinė marionetė, ir dovanotų man dar dalelę gyvenimo, veikiausiai neišsakyčiau atvirai visko, ką galvoju, tačiau tikrai visuomet apmąstyčiau tai, ką sakau. Vertinčiau daiktus ne pagal tai, kiek jie kainuoja, bet pagal tai, ką jie man reiškia.
Miegočiau kur kas mažiau, svajočiau daugiau. Susivokiau, jog kiekvieną minutę, praleistą užmerktomis akimis, netenkama šešiasdešimt sekundžių šviesos. Vaikščiočiau tuomet, kai kiti sėdinėja, atsibusčiau, kai kiti dar miega. Klausyčiausi, kada kalba aplinkiniai, mėgaučiausi puikiais šokoladiniais ledais.
Jei Dievas dovanotų man dar dalelę gyvenimo, rengčiausi labai paprastai. Tysočiau kniūbsčias saulėje, apnuoginęs ne tik visą kūną, bet ir sielą.
Dieve mano, jei dar nors kiek plaktų mano širdis, aprašyčiau savo neapykantą ledui ir laukčiau, kol patekės saulė. Nudailinčiau Benedetti* poemą Van Gogho svajomis apie žvaigždes ir drauge su Serrato* * daina padovanočiau kaip serenadą mėnuliui. Savo ašaromis laistyčiau rožes, idant pajusčiau skausmingą spyglių dūrį ir švelnų jų žiedlapių bučinį.
Dieve mano, jeigu aš turėčiau dar nors dalelę gyvenimo… Nė dienos nepraleisčiau nepasakęs aplinkiniams, kaip aš juos myliu. Kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį įtikinčiau, kad jie man mieliausi; gyvenčiau įsimylėjęs meilę.
Įrodyčiau žmonėms, kad jie klysta, manydami, jog neturi jėgų įsimylėti, kai pasensta; jie nežino, jog pasensta, kai liaujasi mylėję! Vaikams duočiau sparnus, tačiau skraidyti jie turėtų išmokti patys vieni. Seneliams paaiškinčiau, kad mirtis ateina ne podraug su senatve, o su užmarštimi. Žmonės, aš iš jūsų išmokau tiek dalykų… Sužinojau, kad visi trokšta gyventi kalno viršūnėje, nesuvokdami, kad tikroji laimė yra kopimas į tą kalną stačiu jo šlaitu. Supratau, jog kai tik ką gimęs mažylis savo mažame kumštelyje suspaudžia tėvo pirštą, susieja jį su savimi visam laikui.

Suvokiau, kad žmogus turi teisę iš aukšto žvelgti į kitą žmogų tik tol, kol padeda jam atsikelti. Iš jūsų išmokau begalės dalykų, tačiau prisipažįstu, jog daug kuo jau nebegalėsiu pasinaudoti, nes kai mane uždarys į tą dėžę, vadinamą grabu, deja, būsiu jau tikrai pasitraukęs iš šio gyvenimo.
Visuomet sakyk, ką jauti, ir daryk tai, ką galvoji. Jeigu žinočiau, kad šiandien bus paskutinis kartas, kai matysiu tave miegantį, stipriai apkabinčiau ir melsčiau Viešpatį, kad galėčiau pabūti tavo sielos angelu sargu. Jei žinočiau, kad šis kartas bus paskutinis, kai matysiu tave, išeinantį pro duris, apkabinčiau tave ir pabučiuočiau, o paskui vėl pašaukčiau, idant galėčiau dar kartą padaryti tą patį. Jeigu žinočiau, kad paskutinį kartą girdžiu tavo balsą, įrašyčiau į juostelę visus tavo žodžius, idant galėčiau klausytis jų be galo. Jeigu žinočiau, jog dabar matau tave paskutinį kartą, pasakyčiau, kad myliu tave. Nemanyčiau kvailai, jog tu šitą jau žinai.
Visuomet išaušta rytojus, ir gyvenimas mums suteikia dar vieną progą reikalams sutvarkyti, tačiau galbūt aš klystu, ir šiandien yra paskutinė mums likusi diena, tad man labai maga pasakyti tau, kaip aš myliu tave ir kad niekuomet nepamiršiu tavęs.
Rytojus neužtikrintas niekam – nei jaunam, nei senam. Gali būti, kad šiandien jau paskutinis kartas, kai matai tuos, kuriuos myli. Todėl nelauk daugiau; tai, ką esi sumanęs, daryk šiandien, nes jei rytojus daugiau neišauš, tikrai gailėsies dienos, kai nesuradai laiko nusišypsoti, apkabinti, pabučiuoti, kai buvai labai užimtas ir nesuradai laiko padaryti aplinkiniams ką nors gera. Stenkis, jog tie, kuriuos myli, būtų šalia tavęs; pašnibždėk jiems į ausį, kad juos labai myli; mylėk juos ir elkis su jais maloniai. Surask laiko ištarti jiems: man labai gaila, atleisk man, prašom, ačiū bei visus kitus meilius žodžius, kokius tik žinai.
Niekas neprisimins tavęs dėl tavo slaptų minčių. Paprašyk Viešpatį stiprybės ir išminties išsakyti jas. Parodyk savo draugams, kad jie tau neapsakomai svarbūs.

Iš ispanų kalbos vertė Bronius Dovydaitis
* Carlos Benedetti (1920) – Urugvajaus rašytojas.
** Joan Manuel Serrat – šiuolaikinis Katalonijos bardas, autorinių dainų atlikėjas.

Draudimai nieko neišsprendžia. Bet gal sudrausmins prekybininkus. Nes vaikai prisipirkdavo šitos bjaurasties.
O man asmeniškai šis draudimas nereikalingas. Mes jau senokai esame išsiaiškinę kad energetiniai gėrimai yra blogai. Ir kad vaikytis madų nereikia. Jei perka kaimynas-draugas, geriau jam patark nepirkti ir negadinti savo sveikatos.... Na šia tema mes su mažąja diskutavome prieš metus ar pusantrų.... Dabar jau nekyla minčių čiupti to gėralo skardinėlę parduotuvėje. Tikiuosi kad taip ir bus.
Man rūpi kitas mūsų valdžiažmogių "projektas". Dėl užstato sistemos įvedimo visai tarai. Kas bus su mūsų benamiais? Jie juk liks be darbo.

Ačiū Finval.
Ar aš žiopla, ar Cente IMT nebėra inventorinio numerio, tik kortelės numeris ?

Geiropa. Nebe Europa.

We're sorry, but something went wrong.

We've been notified about this issue and we'll take a look at it shortly.

Vedu sąskaitų likučius Darbas/buhalterija/operacijų žurnalas/pradinis likutis. Klausimai:
1. Kaip įvesti sumas su minuso ženklais?
2. Kaip iškoreguoti klaidingai įvestas sumas? Tiesiog ištrinti ([ab])ir įrašyti iš naujo?
3. Kodėl pradinius likučius įvedus 2013-12-31, operacijų žurnale juos man rodo 2013-12-30 ? Ir iš viso rodo tik jei pasirenku datą nuo 2013-12-01?

Su tarptautine šeimos diena!

Na pagal viską, tai čia citata.... Bet.... Negaliu....
“Ладно, женщинам лесбиянство я прощаю, но голубизну мужикам никогда в жизни. Почему нет? Да потому что женщина-лесбиянка – это потому что мы, мужики, дрянные”.
А. Лукашенко .
Tiesiai į dešimtuką!

Kalbant apie Končitą, tai aš jaučiuosi kažkaip štai taip: (keistai).

O tame reportaže man labiausiai patiko Užkalnis. Kaip visada.... Aukštumoje bičas.... Kažin, jis mano kad į jį visiems malonu žiūrėti.... ( Turiu galvoje jo išsireiškimą apie seimo pirmininkę).

Aš visiškai atsipalaidavusi. Tik man nėra malonu į tą sutvėrimą žiūrėti. Reikia priprasti turbūt.... Ir neverta toji Končita tiek dėmesio, tokio ažiotažo....
Kiekvienas durnius savaip durniuoja.
Arba kaip sako Peru šamanai, visi šiuolaikiniai menininkai psichai.

Geriau jau aš būsiu su terba bet Byla, nei turtinga Končita.

Atsisiunčiant Cento atnaujinimus reikia siųstis visus jei kažkurio žinai kad nesisiuntei, ar tik paskutinį ?

Ar pajamavimo dokumente sąskaitų korespondencijos teisingos? Užsidėkite didesnį datos intervalą "nuo".

Kokia laimė, kad aš Respublikos niekada neskaičiau! Kaži, Komjaunimo tiesą ištiks toks pats likimas ?

VMI sankcijos suveikė teisingai. vz.lt/Default.aspx?PublicationId=01B...