Sutinku su teorija, kad dažnas altruizmo motyvas yra egoizmas. Nors teoriškai tai yra priešingos sąvokos, bet gyvenime tikro altruizmo ne tiek ir daug (nekalbu apie asketus, religinius veikėjus ir etc., kalbu apie kasdienio gyvenimo žmones). Kiekvieną žmogaus veiksmą lydi mažesnio ar didesnio masto egoizmas, net gali sau nepripažinti to, bet pasąmonės neapgausi. Vienam patinka, kai jam dėkojama, kitam, kad juo žavimasi, trečias nori išpirkti kažkokią kaltę ir t.t. ir t.t.. Net suteikdamas anonimišką pagalbą ir nuoširdžiai įsijausdamas į kito nelaimę, tam tikra prasme patenkini ir savo ego (eilinį kartą įrodai sau, kad esi geras žmogus

).
Todėl sutinku, kad didesnį pasitenkinimo jausmą jaučia duodantysis, ir suprantu tuos, kuriuos demonstratyvus altruizmas paprasčiausiai pradeda nervuot.
Prosas net apskaičiavo, kada nuoširdus altruizmas tampa neapykantos objektu