Dalia29 rašė: Pradėjau dirbti, kai vaikui buvo trupučiuką virš metų. Ir tikrai ne todėl, kad bijojau prarasti savo kaip specialistės kvalifikaciją
, o todėl, kad situacija tokia buvo, kad dirbt reikėjo. Jei būčiau turėjusi galimybes, tikrai būčiau sėdėjusi iki 3 metų, nes tikrai labai skaudėjo širdį, kai reikėdavo palikti lėliuką, o dar kai pamatydavau jos liūdnas akutes... Tuoj apsiverksiu. Ir dabar man labai labai labai gaila tų praleistų garžiausių jos kūdikystės momentų, kurių liudininkė, deja, buvau ne aš.
Pritariu visiškai, ir man taip buvo... Dirbti pradėjau kai vaikučiui suėjo lygiai vieneri, ir kai grįžusi namo iš svetimo žmogaus girdėjau tai, ką turėjau matyti pati... Nenusakomas jausmas, skaudu... Bet nieko nepadarysi, juk tam ir dirbam, kad tiems mažiesiems galėtume duoti kuo daugiau, deja, vien mūsų buvimo šalia ir meilės nepakanka.
Tad nors tuos vienerius metelius reikėtų paskirti mažyliui ir būti kartu su juo, nes dirbti ir auginti mažąjį sunku. Ir dirbant per tuos metus galima darbo netekti, nes darbdaviui gali nepatikti ir sumažėjęs darbuotojos dėmesys darbui, ir ta skuba.