Kokius gyvūnus auginate?

vargšelis, įsivaizduoju ir Jums kiek liūdesio dėl to...

tai jau joo...
o taip visi aikčiojo, grožėjosi jais, nu tokie pirmą kartą gimė gražuoliukai. Vis balti ir balti, arba tokie pilki, o čia kaip stirniukai kokie, nu tokie įdomūs, ech...

Aišku, jau po laiko. Gal reikėjo jį kaip nors apdengti, sušildyti...
Nors ką čia bekalbėti, nebesugrąžinsit...

tai, kad ne šalta jam buvo, o gailestis, kad išvežė mamą su sese, žiūrėjo didelėm akim į kelią, drebėjo širdukė, sukniubo, dar kiek padrebėjo visas ir viskas... stresas baisinis. Nors buvo dar kita ožka (teta) su ožiukais ir bliovė ten prie jo, bet jis vis tiek jautė, kad čia ne jo šeimynėlė.

Oi, Elste, taip graudu skaityti.
Kaip gyvūnai jaučia...

Prisimenat, rašiau, kad vyras žiūrėjo dokumentiką per Animal planet ar tai per Discovery apie paršiukus?
Kai juos anksti atima nuo paršavedės, sutrinka jų psichika.
Elstė rašo apie ožiuką, kuris neišgyveno išsiskyrimo streso.
Aš skaičiau apie šunį, kurį šeimininkai atidavė į prieglaudą dėl to, kad jis senas.
Šuo neėdė, negėrė ir pastipo.
Tai, kad gyvūnas nemoka kalbėti, nereiškia, kad jis nejaučia.
Netgi labai jaučia.
Labai gaila ožiuko...
Teko ir man auginti ir melžti ožkytę. Ir net ožiukus maitinti su buteliuku. Nes buvo atsivedusi 3 ožiukus, o maitinti gali tik du.
Kol vaikai buvo maži, laikėm dėl ožkos pieno. Ypač dukrai, kad nesirgtų.

mūsų irgi šiemet pirmą kartą atsivedė trinukus:)) tai trečiam kai neužtenko papuko, tai teta ožka pamaitina

Jo, kažkada rodė per TV, kaip prie brakonierių nušauto dramblio, ratais laksto mažas drambliukas. Kaip gaila buvo žiūrėt...Bet ten lyg tais atėjo jį gelbėt kiti žmonės, o tasai vis tiek lakstė aplink savo mamą

Pas gyvūnus labai stiprus įgimtas motinystės jausmas. Toks pat, matyt, įgimtas "vaiko" jausmas. Jei mama dingsta nelaiku, kol dar neturėtų dingti, tai labai stiprus stresas gyvūnui.
Bet mes juos valgome ir valgysime.
Vistiek kitaip nebus. Todėl jaučiuosi veidmaine, pergyvendama dėl gyvūno, o paskui pirkdama mėsą parduotuvėje.
Nieko nepakeisi, taip yra.

taigi...
tas ožiukas jau irgi uošvienės šaldiklyje gabaliukais paruoštas

Vaje...

aga...
o va ruošiausi savaitgalį nuvažiuot, nufotografuot pienėse besiganantį, įkelti jums parodyti gražuoliuką, deja...

Dramblių labai aukštas intelektas. Labai protingi gyvūnai.
Šeimos narių mirtį jie išgyvena panašiai kaip žmonės.

Amadinai dar norėjau pasakyti: žmogus iš prigimties mėsėdis. Kaip bet kuris kitas plėšrūnas.
Tokia mūsų prigimtis - maitintis mėsa.
Gailėti, rūpintis, neskriausti ir maitintis - skirtingos sąvokos.
Todėl, manau, mūsų, kaip save laikančių protingiausiomis būtybėmis žemėje, pareiga - neskriausti, nekankinti.
Išgyvenimui skirtą mėsą paruošti su kuo mažesniu stresu gyvūnui, Nežudyti dėl pramogos.
Juk tiek nedaug tereikia, ania?

Nu jau maža tikimybė kad praryčiau bent mažą gabalėlį, paprašyčiau uošvienės kad suvalgytų kol nematau
mano širdis neatlaikytų...

Dabar aš supratau, kodėl nugaišo kažkada mano ožiukas . Davė jį mums kamynė dar tokį mažuliuką, tai jis 2 dienas pastraksėjo ir basta, nėr ožiuko

Iš liūdesio, kaip ir Elstės.

Colop, su gegužės 5-ąja
aotc.littleasllc.netdna-cdn.com/September-21-2011-22-10-47-tumblrlrgqaifzEt1qk5yn3o11280.jpeg

Ačiū, Elvusia, tikrai labai skanus maistas
Tiesa, jei kas dar jaudinasi, tai mano kaimynas atsirado - gyvas ir sveikas :)))

Patiko tavo princesei?
Labai smagu :)
Ir dėl kaimyno smagu :) Bet aš jam, rupūžei, pravesčiau auklėjamąją pamoką. Xolera koks, dingsta, o nepasirūpina tais, kuriais turi pasirūpinti. Ir kaimynams nepatogumų kiek sudaro :)