> VAKARO SKAITINELIAI :)
>
>
> Gendrutis Morkūnas. Rašinėlis tema „Kaip aš įsivaizduoju krizę"
> 2008-11-21
>
>
> Vakar mane barė. Mama. Mane barė, o aš džiaugiausi. Iki šiol apie tai, kad
> vaikus bara, skaičiau tik knygose. Žinojau, jog bara už šunybes,
> kiaulystes ir nepaklotas lovas. Pasiutusiai būdavo įdomu, kaip jaučiasi
> baramas vaikas. Tačiau kad ir kiek stengiausi, nei mama, nei tėtis manęs
> nebardavo.
>
> Nenešioju šaliko ir pirštinių, tačiau niekam nerūpi, kaip rengiuosi.
> Nevalgau, tačiau niekas to nepastebi – kasdien pusryčiauju ir
> vakarieniauju vienas, o valgant savaitgaliais tėtis prie stalo skaito
> laikraščius, o mama pešiojasi antakius ir lakuojasi nagus. Tyčia gaunu
> blogus pažymius, tačiau nei mama, nei tėtis į pažymių knygelę nežiūri.
>
> Rytais jie skuba, vakarais grįžta vėlai ir beveik miegodami, savaitgaliais
> mama visą dieną kalba telefonu, o tėtis skaito žurnalą „Panelė". Man
> liepia netrukdyti.
>
> Vakar mama netikėtai grįžo anksčiau. Pasakė, kad nuo šios dienos dirbs
> mažiau, todėl vakarais grįš anksčiau. Paaiškino, jog tai dėl krizės, kad
> mes nebegalėsime per atostogas važiuoti į Afriką, o tėtis naują automobilį
> pirks tik kas penkeri metai.
>
> Sušukau: „Valio!"
>
> Už tai ir gavau barti. Mama kalbėjo piktai (iki šiol su manimi ji beveik
> nekalbėdavo, tik siųsdavo SMS žinutes, ką turiu padaryti), pasakė, kad esu
> kvailas, nejautrus ir nesuprantu, jog ateis diena, kai valgysime juodą
> duoną, agurkus ir gersime pieną.
>
> „Valio" – norėjau šaukti dar kartą, tačiau taip gražiai barančios mamos
> nutraukti nesinorėjo. Kaip sakiau, manęs niekada nebarė, tad dabar galėjau
> pasijausti kaip žmogus. Kaip gerokai paaugęs vaikas. Kaip vaikas, kuriam
> bus ne gėda pažiūrėti į akis katinams ir tulpėms.
>
> Kodėl šaukiau „Valio"?
>
> Todėl, kad atostogos Afrikoje mane mirtinai užkniso. Ten karšta, mama su
> tėčiu pykstasi, tėtis geria, mamai skauda galvą, o per Naujuosius metus
> kaip klounas svečiams turiu vaidinti Afrikos dramblius, kurių niekada
> nemačiau. Nauji tėčio automobiliai bjauriai atrodo, jų vidus šlykščiai
> dvokia. Nespėju savo vietelėje ant sėdynės išsėdėti mano užpakaliui
> tinkančią duobutę, o sėdynės odą iškvėpinti mėgstamu jogurtu, kai turiu
> lįsti į naują automobilį, neprijaukintą, dvokiantį plastmasėmis ir pernai
> padvėsusiu šunimi.
>
> Dėl juodos duonos, agurkų ir pieno dar paprasčiau. Mama kažkodėl mano, kad
> šiuolaikiniai žmonės turi valgyti suvytusias picas, išpampusius mėsainius
> ir bulves fri, o juoda duona ir agurkai ant stalo daro gėdą pasiturinčiai
> šeimai. O aš prisimenu, kaip seneliai mane vaišindavo juoda duona ir
> pienu...
>
> Mama pasakė, jog darbo tuoj sumažės ir tėčiui. Pagalvojau, kad tada jis
> galėtų padėti suklijuoti laivo modelį, kurį jie man padovanojo per
> gimtadienį. Prieš tris mėnesius bandžiau tėčio paklausti, kaip
> pritvirtinti stiebus ir kaminus, tačiau jis į mane pažiūrėjo
> nesuprantančiu žvilgsniu ir įsijungė vieną iš šešių mūsų televizorių.
>
> Klausiate, kodėl šeši televizoriai trims žmonėms? Kartais tėtis žiūri tris
> televizorius iš karto. Jis sako, kad visi užsiėmę žmonės taip daro, o jo
> firmoje yra žmogus, kuris vienu metu vairuoja, kalba mobiliuoju telefonu,
> naršo internetą, mezga pirštinę ir skalbia kojines.
>
> Girdėjau apie tą krizę. Kaimynė skundėsi, kad negalės kas mėnesį pirkti
> naujo kilimo. Ji nemėgsta siurbti dulkių. Ir mokykloje kalbėjo. Atseit
> tie, kas mokyklos valgyklos kotletais žaidžia tenisą, nebegaus nemokamų
> pietų.
>
> O aš nuo vakar vakaro tyliai svajoju, kad tėvai iš neturėjimo ką veikti
> pamatys, jog esu ir aš. Kad mama pamatys tėtį, o tėtis – pastebės mamą.
> Kad mama kuo nors pasiskųs ar tėtis paprašys mano pagalbos. Gal apsirinku,
> tačiau vakar man pasirodė, kad mama į mane žiūri liūdnomis akimis. Jeigu
> taip bus ir toliau, gal kada nors ji man leis ją ir paguosti.
>
> Gal net pasakys: „Man liūdna." Man vienam pasakys. Pašnibždomis.
>
> Dar noriu, kad vakarais mane vadintų mažybiniu vardu. Dabar mažybiškai
> vadina tik vieną dalyką – pinigėlius. Nuo ryto iki vakaro. O kartais net
> miegodami.
>
> Tikiuosi, kad šeštadieniais pasivaikščioti eisime ne į prekybos centrą,
> dažniau važiuosime pas senelius, vakarais skaitysime knygas ir suges
> vaizdo grotuvas.
>
> Kodėl vaizdo grotuvas? Kai gulėjau ligoninėje, mama su tėčiu pasikeisdami
> mane slaugė, tačiau visą laiką jie kažkam skambindavo, o prieš mano lovą
> pastatydavo nuolat veikiantį vaizdo grotuvą su šlykščiais, šlykščiais,
> šlykščiais animaciniais filmais. Dėl to vieną vakarą aš net norėjau
> numirti.
>
> Noriu, kad mes neturėtume pinigų naujam vaizdo grotuvui.
>
> Dar noriu, kad krizę išgyventume visi: aš, mama, tėtis, pažįstami ir
> nepažįstami žmonės.
>
> Būtinai ir visi iki vieno.
>
>
Bernardinai.lt