Akimirka

Gražus meškiukas...
www.nauda.net

Išlikimas
Visiems kas žino žodį praradimas,
Visiems kas eina ne rožiniu keliu,
Tegul užrašo ant gyvenimo sienos,
„Taip bus ne visad“
Ne visad bus sunku!
Mes užkasėm svajones po žeme,
Bijodami, kad nieks jų nepavogtų,
Mes ėjom per gyvenimo audras,
Žinodami, kad negalime sustoti.
Nelipome per galvas,
Nežudėm viens kitų,
Mes ejome taip kaip ėjosi,
Nemindėm mes jausmų.
Gyvenimo deklaruoti,
Tie kurie turtais užkloti,
Žiūrėjo į mus iš aukštai,
Ir už ka gi mums tai?
Auksinė taisyklė,
Išlieka stipriausias,
Nemoki kovt,
Te padės tau Aukščiausias.
Visi pamiršo per vargus,
Ir per aukštus reitingus,
Kad pasauly ne vien tik kovojimas,
Ne vien pinigai,
Ir ne vien statusų vartojimas...
Ar tau taip sunku pavadint mane draugu?
Ar tau taip sunku pripažint, kad ir tu darei daug klaidų?
Pagalvok vidumi,
Dėl ko tave vadina žmogumi???

(Autorius nežinomas...)

Meškiukas tai gražus, bet kaip mane nervina tokie siuntinėjimai.

aha... ir nors žinau kad tie bajeriai neveikia, bet kaip sąžinė graužia kai neišsiunti niekam... Ot turiu bjaurią sąžinę

Iš pradžių ir man neramu būdavo. Bet kai laiškai imdavo kartotis tie patys -
Dabar pamatau - ištrinu, dažnai net neskaitau iki galo....

Man taip pat anksčiau buvo. O dabar nekreipiu dėmesio. Gal ir tu pabandyk.

labai stengiuos nekreipt ir paskutiniu laiku nebepersiunčiu niekam, trinu, tik tas akmenukas kažkoks sąžinėj vis dar pakirba... Fui bjaurus jausmas

www.lrytas.lt/?id=11631438571161425796&view=4

Koks siaubas

Tik akimirka ir tavęs jau nėr....

Tame ir esmė. Taip ir norisi rėkti "branginkime vieni kitus".
Baisu pagalvoti kiek laiko ir sveikatos paleidžiam vėjais tuščiom ambicijoms. pykčiams, santykių aiškinimuisi.....

Aš tai irgi tingiu kurti naujus, o tik persiuntinėju gautus iš draugų...

Mes taupome vandeni. Jis bega, skaidrus ir šiltas ant vaiko galvos, o mes

rėkiame: "Lipk iš vonios! Ar žinai, kiek kainuoja vienas kubas?"

Visas džiaugsmas pradingsta. Jis tylėdamas išlipa, šluostosi. Lieka tyla,

kurioje bręsta tai, ką mes neigiame - kaip mes taupom Gyvenimą. Taip kaip

pinigus. Kaip elektrą. Dujas.

Lygiai taip mes jau taupom Jausmus - neparodome jų, nes kažkaip negražu.

Arba gėda.

Taip mes taupome.

Meilæ - imdami, imdami, imdami neišdrįstame duot.

Taip mes taupome

ašaras.

Taupome laisvą minutæ.

Taupom viską. Kol praeina

gyvenimas, ir suprantam, jog saskaita banke tuščia. Ir Širdis. Tik širdis

dar ir skauda.

Netaupykime, kad nereiktu likti tuščiom saujom ir

siela...

Taupydamas tai tikrai tuščiomis saujomis neliksi, bet siela gal ir liks apnuoginta

Dažnai pagalvoju - kaip tie žmonės NEPAVARGSTA taupyti, skaičiuoti kiekvieno cento, daug ko atsisakyti, kad tik sąskaitėlė didesnė būtų Čia nekalbu apie tuos , kurie yra priversti taupyti

Jų gyvenimo prasmė tokia...

O šiuo metu vienas man brangus žmogiukas traukia namučių visus 300 km tamsoje
Laimingo kelio

Istorija apie tai, kiek kainuoja viena valanda.

Nežinomas autorius

Kartą žmogus vėlai grįžo iš darbo namo - kaip paprastai, pavargęs ir
suirzęs. Tarpduryje jis netikėtai išvydo bemindžikuojantį savo penkiametį
sūnų.
-Tėti, ar galiu tavęs kai ko paklausti?
-Aišku. Kas gi nutiko?
-Tėti, o kiek tu uždirbi?
Tėvui tai buvo netikėta.
-Tai ne tavo reikalas! - pasipiktino jis. - Kodėl tu tai nori žinoti?
-Tiesiog šiaip - reikia. Pasakyk prašom, kiek tu uždirbi per valandą?
-Na, bus apie 500. O ką?
-Tėti… - sūnus pasižiūrėjo į jį iš apačios į viršų labai rimtomis akimis. -
Tėti, ar tu galėtum man paskolinti 300 ?
-Tu klausei manęs tik tam, kad aš duočiau tau pinigų kokiam nors idiotiškam
žaislui? - suriko tėvas. - Žygiuok greičiau į savo kambarį ir gulkis
miegoti!.. Negalima gi būti tokiu egoistu! Aš dirbu visą dieną, ir nusivaręs nuo kojų, o tu taip begėdiškai elgiesi.
Mažylis tyliai nuėjo į savo kambarį ir užsidarė jame. O jo tėvas taip ir
liko stovėti tarpduryje niekaip negalėdamas išmesti iš galvos sūnaus
prašymo. „Kaip jis išdrįso klausti manęs apie atlyginimą, o po to - prašyti
pinigų?"
Praėjo kiek laiko. Tėvo širdis atlėgo, ir jis pradėjo svarstyti kiek kitaip:
"Gal jam iš tiesų reikia nusipirkti kažką svarbaus. Velniai nematė tų 300,
juk jis manęs niekad iki šiol nėra prašęs pinigų„.
Kai jis įėjo į vaiko kambarį, sūnus jau buvo lovoje.
-Sūneli, tu dar nemiegi? - paklausė jis.
-Ne, tėti. Tiesiog guliu,- atsakė berniukas.
-Aš, atrodo, buvau šiurkštus su tavimi,- tarė tėvas. - Man buvo sunki diena
ir aš tiesiog nesusivaldžiau. Atleisk man. Štai pinigai, kurių tu prašei.
Berniukas atsisėdo lovoje ir nusišypsojo.
-Oi, ačiū, tėveli! - sušuko jis netverdamas džiaugsmu.
Po to jis pasirausė po pagalve ir ištraukė iš ten dar keliolika suglamžytų
banknotų. Tėvas, pamatęs, kad vaikas jau turi pinigų, vėl įsiuto. Mažylis
sudėjo visus pinigus į krūvą, kruopščiai perskaičiavo kupiūras, ir po to vėl
pakėlė akis į tėvą.
-Kam tu prašei manęs pinigų, jei tu jų turi? - nesusivaldė tėvas.
-Todėl, kad aš jų turėjau nepakankamai. Tačiau dabar yra tiek, kiek reikia,-
atsakė vaikas. - Tėti, čia - lygiai penki šimtai. Ar aš galėčiau nusipirkti
valandą tavo laiko? Prašau, ateik rytoj iš darbo ankstėliau - aš noriu, kad
tu pavakarieniautum kartu su mumis.

Istorijos moralas?

Moralo nėra. Tiesiog norėjosi priminti, kad mūsų gyvenimas yra per trumpas,
kad visą jį atiduotume darbui. Mes neturime leisti laikui nelyg smėliui
išbyrėti tarp pirštų nei mažos jo dalelės nepaskiriant tiems, kas iš tikrųjų
mus myli - patiems artimiausiems žmonėms.
Jei rytoj mūsų nebeliks, mūsų kompanija gana greitai suras, kuo mus
pakeisti, ir tik šeimai tai bus iš tikrųjų didelė netektis, apie kurią bus
prisimenama dar labai ilgai.
Pagalvokite apie tai - juk neretai darbui mes atiduodame kur kas daugiau
laiko nei šeimai.

Kaip dažnai tai būna tiesa....

Atsitinka, pasitaiko –
Laikrodžiai sustoja –
Nesustoja niekad laikas –
Bėga,
nors be kojų.

Kur – nežino šito niekas,
Nieks jo nesulaiko...
Laikas niekados nemiega
–
Jis neturi laiko.

(J.Erlickas)

Mūsų gyvenimas tik akimirka...
Mūsų gyvenimas tik akimirka kitų žmonių gyvenime ir kitų žmonių gyvenimas tik akimirka mūsų gyvenime...