Akimirka

Dainuojantys fontanai - labai gražu ir romantiška (su garsu)

http://www.umora.ru/view.cgi?s=video&id=115018949259189&n=1&page

[quote="danaga"]Dainuojantys fontanai - labai gražu ir romantiška (su garsu)

http://www.umora.ru/view.cgi?s=video&id=115018949259189&n=1&page[/

quote]

Fantastika, labai gražu. Labai seniai, dar tarybiniais laikais teko Erevane matyti, tikrai verta pažiūrėti. Jei kada kas turėsit tokia galimybę kur nors tai pamatyti gyvai, net nedvejodami eikit, nesigailėsi.

Taip gražu, kad net apsiverkiau

Neblogi bateliai

Nuostabu
Grįžus iš kapinių pažiūrėjau, paklausiau ir
apsižliumbiau

Svsiki, negaliu užmigti....

Tavęs nėra.
Tu išėjai į naktį
Spalvotus
Išsinešdamas sapnus.
Dar nebuvau
Išmokusi netekti,
O tu ėmei
Ir išėjai į naktį
Be gailesčio
Užtrenkdamas vartus.

Likau tik aš
Ir netektis laukinė.
Nebegaliu
Surasti geluonies,
Kad pagaliau,
Išplėšus iš krūtinės
Ir trupinius
Surinkus paskutinius,
Galėčiau vėl išeit
Ieškot vilties.

Nutrauk tą melsvą siūlą,
kuris vos laiko mane čia.
Nupūsk nuo savo delno dulkes
tiesiai į save.

Neleisk matyti tavo žodžių,
užmiršk, kad aš esu.
To nori (nekaltai meluoji).
Aš kartu...

Akis užmerktas išsidūriau
ir nužudžiau blogas mintis.
Į kampą numesti sparnai tik guli...
jei nori, juos pasiimk.

Atimk iš manęs viską,
nieką. Dar esu...
Kvailiai prie kelio laukti lieka.
Aš kartu...

Esu visur, kur tu to nori,
galiu nebūt, jei tu geidi.
Galiu numirt prie tavo kojų
kaip braškių lapai rudenį girti.

Paliesk akis, nusišypsok,
galbūt išnyks ta dargana
iš mano menkavertės sielos...
Nors ne, nereikia - manęs jau nėra...

Skaudžia maudžia troškulys krūtinėj -
Lyg žaizda, išdeginta žarijom.

Jei atrasčiau avinėlio pėdą
Gimtame takelyje išmintą...
Sklidiną rasos tulpelės žiedą,
Troškulį galėčiau nuraminti.

Buvo ten kalneliai, pievos, miškas,
Mano rudenio aušra išblyškus...

Sėmėm vandenį šaltinio žalio
Pro geltonus lapelius berželio.

Ir tada, tada nepažinojau
Aš tavęs, o širdgėla juodoji!

Rodos, ir manęs ten pasigenda, -
Dūsauja saulėlydžiu motutė...
Girdžiu - gervės į dausas jau skrenda.
Rytmečiais tenai šalna baltutė,

Ten į vandenį šaltinio žalio
Byra šaltos ašaros berželio.

S. Neris

Atleisk, aš ir vėl paskubėjau,
ir viską supainiojau vėl,
o tu - nevadink manęs vėju,
nebark ir neklauski kodėl...

Atleisk, aš ir vėl paskubėjau,
kiek dar paliko nueit?
skubi ir bijai - nesuspėsi,
ir kartais išeina pergreit...

Ai Loreta, tau šitas avataras nelabai tinka... o dar nuotaika tokia... nei ruduo, nei žiema...

Praeis šios dienos...
Ir vėl riebus besilaižantis, besišypsantis katinėlis "tut kak tut":))
Laksto jis dabar "laukais, pašiauštais plaukais":)))

Ir žodžiai liejasi laisvai...

Norėčiau jums kaip knygą nuo pradžios atskleisti
Save ir visą perskaityti ištisai.
Bet mano knygos puslapiai taip išsisklaistę:
Jos galo ir pradžios neberandu patsai.

Negaila jos... Ji nuobodi kaip visos knygos,
Gyvenimo rašytos žmogiškon širdin,
Ir ką paaiškins tie periodai nelygūs,
Ta jų gaida, kaskart vis krintanti žemyn.

Bet kas gi aš esu?.. Jūs norite žinoti...
- Turbūt kažkoks keistų troškimų lydinys,-
Ne vienas, į mane pažvelgęs, pasakys.

Taip! Trokštu - nes esu gyvenimo besotis -
Gyvent, gyvent, visus kaskart mylėt labiau,
Galbūt ir dar ko nors... Argi aš pats žinau...

/Vyt.Mačernis/

Mano meile, kur tu? Neitikėdama,
kad gausi mano laišką, vis tiek rašau.
Kaip visada. Niekada nebesusigrąžinsime to,
ką praradome. Žemė nebesugis.
Perdaug kraujo. Širdis nebesugis.
Galime tik susitaikyti su praeitimi ir...
pasimokyti iš jos.
Būna dienų, kai man pavyksta
negalvoti apie tave.
Šiuo metų laiku aplink tiek gyvybės.
Joje matau tave.
Lyg tu vis dar eitum namo pas mane.
Jei matytum mus dabar suprastum,
kad kiekvienas tavo kelionės žingsnis
buvo prasmingas...


Ada Monroe
("Šaltasis kalnas")

Loreta 13,
kur dingo J. Erlicko eilės?

Arba man jau blogai su sveikata

Gyvenimu skųstis tikrai negaliu.
Mane daug kas myli, aš daug ką myliu.

Turiu aš kam ranką širdingai paspaust,
Turiu prie ko galvą nuvargęs priglaust.

Ar daug žmogui reikia? Tik duonos riekės,
Tik vandenio tyro, tik savo kertės.

Tik darbo, kurs mielas. Šiek tiek šilumos.
Ir tai - tik todėl, kad nejaustum žiemos.

Ar daug žmogui reikia? Žolės po medžiu.
Žvaigždelės vienos tarp daugybės žvaigždžių.

Beribėje jūroje reikia bangos,
Užtykštančios tau ant krūtinės nuogos.

Ar daug žmogui reikia? Padangės taikios,
Kurioj ne bombonešiai - paukščiai lekios.

Tarp daugelio žemės vingiuotų kelių -
Vienintelio kelio. Nereikia kelių...

Kad žemę mylėtum, nekeiktum dangaus,
Dar reikia - nors vieno - bičiulio brangaus.

Ar daug žmogui reikia? Aš galvą suku...
Ir maža, ir daug... Atsakyti sunku...

Algimantas Baltakis

Juozas Erlickas. Išeiti, ar – ne?

Kai lendu į upę šaltą
Ar lakstau kieme be palto,
Kai skaitau per naktį knygą,
Ar, parodęs vartams špygą,

Įlendu į sodą dėdės,
Tučtuojau įspėja tėtis:
,,Ką, vaikeli, tu darai?!
Ar iš proto išėjai?!"

Taip tos kalbos nukankino,
Kad keista mintis man gimė —
Sykį reik išeit iš proto,
Pažiūrėt, kaip ten atrodo!

Neblogai tenai, matyt,—
Viską galima daryt!.
Tik baisoka — kelio gal
Neberasiu grįžt atgal...

Nusijuoksi - nusijuoks gamta

Nusijuoksi - nusijuoks gamta.
Imsi verkti - ir gamta pravirks.
Panorėsi - net žvaigždė - ir ta
Trumpučiu eilėraščiu pavirs.

Bet pažvelgsi į save - tamsu.
Ir tik menkas šviesulys - tenai,
Kur nedrąsiai ištari: esu.
O daugiau ničnieko nežinai...
J. Marcinkevičius

Žmogus sušnabždėjo: "Dieve, kalbėk su manimi"
Ir pievų vieversys užgiedojo.
Bet žmogus negirdėjo...

Taigi žmogus šūktelėjo: "Dieve, kalbėk su manimi"
Ir griaustinis ir žaibas nusirito dangumi.
Bet žmogus nesiklausė...

Žmogus apsižvalgė aplink ir pasakė: "Dieve, pasirodyk"
Ir žvaigždė suspindo ryškiai.
Bet žmogus nematė...

Ir, žmogus šūktelėjo: "Dieve, parodyk man stebuklą"
Ir gimė gyvenimas.
Bet žmogus nepastebėjo...

Taigi žmogus pradėjo verkti iš nevilties:
"Paliesk mane, Dieve, leisk man suprasti, kad tu čia"
Tada Dievas pasilenkė ir palietė žmogų.
Bet žmogus nusikratė drugelį nuo savęs ir nuėjo....

Atejo laikas pakartoti savo "Pirma sniega" , nes pasnigo! :))

Iskrito pirmas, baltas sniegas -
iskrito nakti...
kad nesuminziotu jo niekas
ir nesuteptu...
Noreciau su tavim begioti, sokti
po snaiges labirinta
geretis ledo rumais, lyg beprotis,
deja, jau svinta...
Jau trypia balta sniega baisus batai -
gyvenimo tiesa...
Juk mes labai seniai atpratom
geretis Meile ir Tiesa.