Pasijuokime mieli draugai

Net sunku patiketi, ką gali net devintą dešimtį einanti senutė . Ar tikrai ji jaučia tų metų naštą ant savo pečių, mažai tikimybės. Manau, kad iki galo pasižiūrėję gal bent pradėsime mankštintis.

The hardest part - Coldplay
www.youtube.com/watch?v=bKRZv6NGjdc

Подходит парень к цветочному ларьку и говорит:
— Мне бы букетик, чтобы пах хорошо и долго стоял.
Из соседнего ларька кричит женщина:
— Иди, у меня понюхай. Неделю стоять будет!

Gyvenimiška situacija:
Už lango dabar dvidešimt pirmas amžius, jau bet kuris kaimo žmogelis turi supratimą apie elektronines erdves ir virtualų pasaulį. Aną dieną mano tėvukas grįžo iš miesto daktarų ir sako:
„Girdi, sūnau, daktarai nustatė, kad sveikata mano jau labai nekokia, davė tokią pažymą ir liepė nueiti į Socialinį skyrių savivaldybėje, ten pinigėlių prie pensijos pridės. Tik sakė, kad dar reikės daugybės visokių dokumentų“.
„Gerai“, sakau, „tėvuk, važiuosiu miestan ir pasiklausiu savivaldybėje, ko ten reikės“.
„A, ne“, juokiasi tėvukas, - „man kaimynų bobutė sakė, kad reikia pas Internetą paklausti. Jis viską žino“.
„Ale dar gerą galvą turi tėvukas“, pagalvojau, įsijungiau kompiuterį, paklausiau dėdės Interneto - viską sužinojau!
Kitą rytą susiruošiau kelionėn. Internetas sakė, kad valdininkai dirba nuo aštuonių, todėl į rajono savivaldybę ramiai nuėjau devintą valandą.
Ant man reikalingo kabineto durų pastebėjau priklijuotą pašto ženklo dydžio lapeliuką, kuriame ranka parašyta kreiptis į gretimą kabinetą. Ten ir užsukau. Paaiškinau, kad noriu sutvarkyti dokumentus dėl senyvo žmogaus priežiūros kompensavimo. Malonios išvaizdos moteriškės neramiai susižvalgė ir liepė laukti prie ankstesnio kabineto durų. Ką gi, laukiu. Laukiu jau pusę valandos. Dėdė Internetas apie tokias situacijas nieko nerašė... Užsuku pas malonias moteriškes paklausti, kiek man dar reikės laukti. Jos vėl labai maloniai paaiškina, kad nežino, nes man reikalinga valdininkė išėjusi tvarkyti reikalų... Keista, Internete apie asmeninių reikalų tvarkymą darbo metu irgi nieko nebuvo parašyta... Pagalvojęs nusprendžiau pasivaikščioti po miestą, nes ir oras neblogas pasitaikė...
Grįžau į savivaldybę – jau buvo pusę vienuolikos.
Priėjus prie man reikalingo kabineto, viduje išgirdau šurmulį. „Valio“, pagalvojau, „pas valstybės tarnautojus prasidėjo darbo diena“. Prie durų sėdėjo trejetas moteriškių. Kažko laukė. Paklausiau, ar ne į šitą kabinetą. Nei viena neatsakė, tik nužvelgė mane kažkaip keistai graudžiai...
Tuomet – pasibeldžiu į duris, ir ilgai nelaukęs jas paveriu.
Tai, ką pamačiau, mane sužavėjo – kabinetas pilnas gražiai apsirengusių moterų, ant stalo garuoja koks pustuzinis kavos puodelių, o aromatas – neišpasakytas, net seilė nutyso... Tik keista, Internetas rašė, kad pietūs šioje įstaigoje pasideda lygiai dvyliktą...
Kol už durų bandžiau nuslopinti staiga kilusį alkio jausmą, iš vidaus išpuolė įspūdinga ponia:
„KO?!”, - žvygtelėjo, net koridoriaus gale aidas atsirito.
Po sekundėlės suvokiau, kad ji čia kreipiasi į mane (o Internetas rašė, kad valstybės tarnautojai patys kultūringiausi visoje Lietuvoje, net savo Etikos įstatymą turi...).
„Tai - aš čia su tėvuko dokumentais, dėl priežiūros išlaidų kompensacijos...“ pradedu aiškinti...
„Tegul pats ateina! Su pasu...“, ir ilgesingai žiūri į praviras kabineto duris.
„Bet aš sūnus, ar negalėčiau....“, bandau tęsti besibaigiantį pokalbį (nes Internete rašė, kad giminaičiai turi teisę užpildyti prašymą).
„Įgaliojimą turit?“, nukirto dama.
„Ne, bet...“
„Vežkitės notarą, kad parašytų!“, ir jau taikosi smukti pas kiek pritilusias koleges kabinete.
Aš dar spėjau pagriebti už švarkelio skverno: „Tai pasakykite, kas mano tėvukui priklauso?“
„Priežiūra priklauso“, atrėžia elegantiškoji ponia.
Na, aš tai ir be Interneto žinau – ir ūkį tėvuko prižiūrėti reikia, ir jį patį – valgyti nupirkti, padaryti, paduoti, padėti apsirengti, apskalbti...
„Na, o pinigėlių kiek priklauso?“-dabar jau provokuodamas nepaleidžiu poniutės švarko. O toji kad dėbtelėjo, nužvelgė paniekinančiai mano šįryt neskustą barzdą ir gatvėje mašinų aptaškytas kelnes:
„JUMS – niekas nepriklauso. Aš neturiu teisės komentuoti svetimų pinigų!“, ir ryžtingai ištraukusi savo rūbą iš mano suakmenėjusios saujos įplaukė į kolegių būrį.
„Taip“, pagalvojau, „neteisus Internetas, nes parašė kompensacijos dydį – pusę bazinės pensijos. Bet negi jį kas į teismą paduos už Valstybės paslapčių išdavimą...“
Taip ir išeinu iš savivaldybės, lydimas koridoriuje užuojautos pilnų žvilgsnių.
Pasakysiu tėvukui, kad reiks pačiam važiuoti pas išdidžiąją ponią, o kaimynų bobutę teks nuliūdinti – dėdė Internetas irgi klysta...

Girele, šią istoriją vertėtų patalpinti į savivaldybių asociacijos tinklapį!

Laiškas mylimąjai

Ar tikrai dabar taaip rašo?

Jau atspausdintas šios dienos Panevėžio ryte, bet galima ir į tinklalapį...

Važiuoja mergina traukinio kupė, atsidaro durys, įeina gruzinas ir
pradeda nusirenginėti. Nusirengė. Ji jam:
-Oi, kokia plaukuota krūtinė, man net skruzdėlytės per nugarą nuėjo...
Gruzinas be žodžių gulasi ir užmiega. Ryte mergina jam sako:
-aš vakar galvojau, kad jūs prie manęs kabinėsitės...
-Klausyk brangioji! Penkiolika kartų gonorėja, vienuolika kartų
sifilis... Man tik skruzdėlyčių ant nugaros betrūksta!

Kokią aprangą turi dėvėti vyras, kai žmona ketina paprašyti jo sutvarkyti namus?

Jam dar šlepečių reikia....

Ne slepeciu o kojiniu panasiu i sofa:))

Būna kartais tokių situacijų: guli lovoje su alaus bokalu, žiūri televizorių. Ir staiga - telefono skambutis.
- Ar vaiką iš darželio paėmei? Duonos nupirkai? Nepamiršai, kad rytoj mama atvažiuoja? Ko tu tyli, Jonai?
O tu - visai ne Jonas, tu - Petras. Ir sieloje tokia šventė...


Ramų vakarą ant ežero kranto sėdi susiglaudusi porelė ir gėrisi saulėlydžiu.
- Žinai ką?, - sako panelė, - Imkim ir susituokim!
- Gerai, - atsako vaikinas ir ilgam nutyla.
- Ko tu tyli?, - klausia panelė.
- Tai, kad ir taip jau, atrodo, prisišnekėjau..


Vyras šaukia žmonai iš vonios:
–Man tas šampūnas netinka – parašyta, kad jis sausiems plaukams, o mano plaukai šlapi! Atnešk kitą!


Trumpiausia pasaulio pasaka :
Vieną gražią dieną vaikinas paklausė merginos:
- Ar tekėsi už manęs?
Mergina atsake:
-Ne.
Ir vaikinas ilgai ir laimingai gyveno...


Vyras skambina žmonai į namus:
- Na kaip sekasi? Kaip tie.. kaip ten jie.. vaikai?!


Žmona vyrui:
-Brangusis, išnešk šiukšles.
-Palauk, nieko negirdžiu.
Žmona garsiau:
-Išnešk šiukšles!
-Juk sakiau, palauk - negirdžiu!
Žmona paleidžia gerklę:
-Sakau, šiukšles išnešk!!!
Vyras, netekęs kantrybės:
-Aš ne tavęs, o televizoriaus negirdžiu!


-Toks gražus oras,-sako vyras žmonai,-o tu plauni grindis.Geriau eitum į kiemą ir nuplautum automobilį...


Keistas dalykas: vyrai vertina ištikimas moteris, bet visaip stengiasi, kad jos būtų neištikimos...


Patarimas šeimininkei: pietūs jūsų vyrui bus skanesni, jei neduosite jam valgyti pusryčių.


-Kas tau? Ko toks nuliūdęs?
-Tapau tėvu.
-Tai reikia džiaugtis!
-Pasidžiaugs mano žmona, kai sužinos...


Šeštadienio vakarui merginos ilgai ruošėsi, rengėsi gražiausiais drabužiais, šukavosi, dažėsi... Jos nežinojo, kad vaikinai savaitgaliui jau buvo nusipirkę dėžę degtinės.


Grįžta neblaivus vyras namo. Žmona rodo laikrodį ir priekaištauja, kad šis kažkur ilgai valkatavo. Sutuoktinis pakiliai atrėžia:
- Kai mano tėvas grįždavo, motina jam kalendorių rodydavo...

MIKĖS PŪKUOTUKO IŠMINTIS:

Kas daug dirba, daug ir klysta.
Kas mažiau dirba, tas mažiau klysta.
Kas nedirba, tas neklysta.
Kas neklysta, tą paaukština ...

Vytauto Landsbergio pasaka, kuri labai gražiai apibūdina tai, kas vyksta šiandien Lietuvoje.

Rudnosiukas
KIRVIO REKLAMA

Nutarė kartą Rudnosiukas užsidirbti daug pinigų ir ėmė prekiauti kirviais. Iš pradžių žmonės nelabai tuos jo kirvius pirko, mat galvojo, kad šie instrumentai skirti tik malkoms skaldyti. Tada Rudnosiukas investavo į reklamą ir sukūrė trumpą filmuką, kuriame pavaizduota, kaip smagiai senovės lietuvio kirvis sminga į nesąmoningą kito lietuvio pakaušį. Pasikvietė dar pro šalį skridusius žąsinus, paprašė kad ir šie ką nors gražaus apie kirvius pažagsėtų. Žąsinai nebūtų žąsinai, mielai Rudnosiuko reklamą įgarsino žagsėdami - „Mus vienija kirviai ir krepšinis, aleliuja!" Ir kirvių verslo traukinys pajudėjo, sakant...
Ėmė Rudnosiukas savąją kirvių reklamą transliuoti per nacionalinę miško televiziją – nesvarbu, ar vaikiškų filmukų metu ar tiesiog per krepšinio varžybas. Prekyba suaktyvėjo žvėriškai, azarto pagauti krepšinio aistruoliai kirvius graibstė tiesiog nuo prekystalių, o milijonai
Rudnosiukui tekėjo tiesiai į rankas.
Trynė meškinas rankeles ir galvojo, kaip čia padaryti, kad tie besmegeniai sirgaliai dar daugiau jo aštriųjų kirvukų nusipirktų. Ne po vieną, o po du, tris... Sau ir kaimynui... Ir nutarė gudrusis rudanosis, kad ir patys krepšininkai galėtų jo kirvius pareklamuoti: „Juk jie tokie stiprūs! Galėtų šie galiūnai po aikštelę lakstyti po kaklais pasikabinę mano gamybos kirvius! O už tai po varžybų gautų po aštrų kirvuką dovanų – sau ir savo vaikučiams!"
Kaip tarė Rudnosiukas, taip ir padarė. Krepšininkai žmonės paprasti – ką jiems pakabina, su tuo jie ir laksto... O televizijos sirgaliai tiesiog pašėlo iš laimės – kirvius nuo parduotuvių lentynų šluodavo tiesiog glėbiais. O varžybų metu, ypač jei saviškiai pralaimėdavo, Rudnosiuko kirvius sirgaliai tučtuojau paleisdavo į darbą. Miške atsirado net nauja krepšininkų liaudies patarlė – „atitiko kirvis galvą".
Bet štai vieną dieną atsitiko nenumatytas dalykas, kažkokie nesusipratėliai miško sanitarai – lapė Vėsa ir vilkas Matula nei iš šio, nei iš to nutarė uždrausti kirvių reklamą. Mat jiems ėmė rodytis, jog daugelis krepšinio sirgalių po rungtynių neišgyvena patirtų stresų. Anot sanitarų, perskelta galva labai kenkia sirgaliaus sveikatai. Be to, atsiranda priklausomybė nuo kirvio smūgio.
Tai išgirdę, kirvių specialistai tik juokėsi, rėkė ir žviegė – „mes be kirvių nenurimsim". Kiti sirgaliai ėjo gatvėmis uodegėlėmis mosuodami ir skandavo – „pakelk kirvelį ir sutraiškyk galvelį!"
Rudnosiukas irgi ne iš kelmo spirtas – kaipmat susivienijo su kitais kolegomis nacionaliniais kirvudariais ir ėmė protestuoti, aiškindamas, kad nuo šiol neberemsiąs nei krepšininkų, nei kitų judančių reklamos stendų, jei šie į aikšteles išbėgs nepasikabinę jo firminių, tautos pamėgtųjų
kirvukų. Tada krepšinis bankrutuosiąs ir miško gyventojai nebegalėsią mėgautis pamėgtaisiais ašmenimis. Vsio zakono – šaukė Rudnosiukui pritardami sirgaliai ir mosavo išgaląstais kirviais...
Miške kilo baisi panika, riksmas ir staugimas, net vilkas su lape ėmė drebėti it epušės lapai, vien apie Rudnosiuko kirvius pagalvoję:
- Supyks Rudnosiukas ir mums šakės, - verkavo Vėsa.
- Ne šakės, o kirvis, - atsiduso vilkas Matula ir pridūrė, - gal leiskim, lapute kūmute, tiems
sirgaliams išsižudyti, ma juos galas...
- Tu kaip nori, o aš kovosiu iki galo, - tarė lapė ir išdidžiai iškėlusi uodegą nuėjo miško takeliu.
Nuo to laiko jos niekas daugiau ir nebematė. Nebent tik giros aidas retsykiais atnešdavo gilią aimaną iš pelkių, kur net ir po pasaulio pabaigos varlės kurkė graudžią pasaką apie kažkada šioje žalioje planetoje gyvenusius kirvio ir krepšinio milžinus, kurie kažkodėl po truputį ėmė ir išsižudė.

Kažkaip nejuokinga

haty.com.ua/fun/lekarstvo/

http://copypast.ru/2008/02/13/izvrashhenija_v_dikojj_prirode.html

"Nori apelsino? - imk!" - netikslus formulavimas. Tikslus yra maždaug toks: "Perleidžiu visas savo teises, reikalavimus, pranašumą prieš kitus disponuotojus, kitus interesus atžvilgiu nuosavybės, toliau vadinamos Apelsinu, su visa žieve, minkštimu, sultimis ir sėkliukėmis, su teise spausti (sultis), pjaustyti (griežinėliais ir kitos formos gabaliukais), užšaldyti ir atvėsinti, dalinti skiltelėmis, daryti cukatus, virinti uogienes, naudoti konditerijos reikmėms, disponuoti ir vartoti kitais būdais, naudojantis visais dabartiniu metu žinomais ir ateityje būsiančais išrastais įrankiais, arba nesinaudojant aukščiau minėta įranga, o taipogi perduoti aukščiau įvardintą nuosavybą (Apelsiną) tretiesiems asmenims, kartu su visa žieve, minkštimu, sultimis ir sėkliukėmis, arba be jų... ".

Teisėjas - liudininkei:
- Jūs privalote sakyti tiesą, tik tiesą ir nieko daugiau. Taigi pasakokite, kaip viskas įvyko.
- Tai kad aš nieko nemačiau.
- Bet juk prieš 5 minutes sakėte, kad kuo puikiausiai viską matėte.
- Taip, bet tada aš nežinojau, kad jūs iškelsite tokias sąlygas...


Teisme.
- Ar prisipažįstate medžioklėje pašovęs varovą?
- Taip, prisipažįstu.
- O ar galite pateikti kokių nors švelninančių aplinkybių?
- Taip, to varovo pavardė Kiškis!

Va šita reikėjo shady temoje parašyti,gal tai ji itikintu?Ta prasme, apie apelsiną.