Pradėjau skaityt K.Sabaliauskaitės "Silva Rerum II" ir užkliuvo keistokas girios aprašymas: tamsi, pirmykštė giria, "tarsi išsikeroję pasaulio
paslėpsniai"... Nu ką aš žinau, pagalvojau, kažko aš šiuolaikinėj literatūroj matyt nesuprantu, kad man po tokio aprašymo nei grybaut nebesinori eit
Pradėjau gilintis, Sigitą Gedą radau:
Kada tu tiek daug kalbėdavai
apie budistinę tuštumą
viršum mūsų galvos, –
būtinai pralėkdavo zylė,
žalioj žalumoj,
lyg norėdama mums abiem kažką pasakyti,
o galbūt ir visam pasauliui.
Savo vienu lėkimu, beprasmišku
skrydžiu
viršum šito
žalio pasaulio,
kur kalbamės, – ten prasmės yra
neišskaitomos, nors šalia.
Ir turiu pasakyti, kad jų žalumas
virpino visus mano paslėpsnius.
Pasirodo visai ne literatūroj (tai yra, ne tik literatūroj) nenusimanau, bet fiziologijoj. Paslėpsniai, pasirodo visai ne ta kūno dalis, apie kurią aš galvoju, jie yra kažkur "žemiau paširdžių, žemėliau šonkaulių duobutės, dar žemėliau skrandžio, bet vidinėje gilumoje, tačiau nesiekia prostatos, kadangi aukštėliau... " ir juose net yra šešto pojūčio nervas. Vat taip vat.
Be to paslėpsnius gali turėti net virdulys:
Žemlangė menė, bronziniai prasliuogia
Šešėliai Gdansko laikrodžiu. Boluoja
Sofa odinė. Viršum jos dvi guogės.
Išdrožinėti du velniai šaipokliai
Ir virdulio paslėpsniai spinduliuoja.
Czesław Miłosz (vertė tas pats S.Geda)
O pasak Gyčio Norvilo net ir miestai:
"Į miestą, pavyzdžiui, įvažiuojant traukiniu: per priemiesčius, iš užnugario, iš paribio, užribio, yra didesnė tikimybė, kad atsivers slaptos erdvės, miesto paslėpsniai: garažai, pramoniniai rajonai, dažnai primenantys karo ar maro nuniokotus plotus, kolektyviniai sodai, ir šiaip neaiškios paskirties net ne pastatai, o keisti architektūrinių bruožų turintys objektai."
Galų gale atsidariau žodyną ir radau, kad tai yra
"kūno vieta prie slėpsnų". Nebeieškojau kur tie slėpsnai slepiasi, įtariu, kad kažkur ten, kur gyvena budzikai su gudzikais.
Va tokia tai paslaptinga vieta, pasirodo... su šešto pojūčio nervu...