Buvo gyvenime laiko tarpas, kai tekdavo per mėnesį savaitę laiko badauti. Ir nepasakyčiau kad buvau labai liesa.
Tik prisimenu tuos laikus, kaip didžiausią gėrį vien dėl to, kad tada jutau ką reiškia susitraukęs skrandis. Ir tau atrodydavo kad jau dabar tai kai prisišveisi.... O nė velnio! Tiesiog tu to padaryti negali fiziologiškai. Nelenda maistas ir viskas. Tik kur prapuola susilaikymas gyvenimui pagerėjus ? Kodėl įsijungia savęs naikinimo mechanizmas ?
Nuolat apie tai galvoju, ir nerandu atsakymo.