Mano tėveliai labai mėgdavo vėžiauti, tai ir mane visada pasiimdavo kartu. Oi kaip smagu būdavo tikrinti keselius.
Kol vieną kartą nenusiverčiau nuo stataus ir slidaus upeliuko kranto žemyn galva tiesiai į pilną keselį vėžių... Tik pamačiau, kaip jie šiaušia velniop iš keselio, išsigandę mano išverstų akių. Tapkės nuplaukė pasroviui, o aš rėkiu - gelbėėėėėėėėėėėėkit...
Ant kranto stovi pusbrolis ir vėpso - nuskęsiu aš ar išsikapanosiu. Vietoj to, kad bėgtų tėvus šaukti
O vandeniuko ten tik iki kelių...