Renatelei - jeigu jau butas pirktas įmonės vardu, už įmonės pinigus, tai negalima teigti, kad perleidimas gyventojui ( na ir kas, kad jis savininkas)
nesukuria apmokestinimo momento ir yra "apiplėšimas".
Panagrinėkime šią situaciją kitu kampu - išskaidykime paprasčiausiomis operacijomis.
Įmonė butą parduoda (aišku, už rinkos kainą): rašoma sąskaita, atsiranda pardavimo pajamos, pardavimo savikaina ir savininko debitorinis įsiskolinimas.
Savininkui yra išmokamas įmonės pelnas (
po apmokestinimo ).
Savininkas gautais pinigais dengia savo įsiskolinimą.
Išvada: dengti įsiskolinimą savininkas gali tik tomis lėšomis, kurios jau apmokestintos.
Naturalu, kad jei savininkas sumanytų išimti daugiau nei uždirbo pelno, metų gale jam tektų susimokėti papildomus mokesčius.
Šiuo atveju yra apyvartinių lėšų ekonomija:
- gyventojas /savininkas gauna butą savo žinion, o mokesčiai bus mokami tik tuo metu, kai bus išmokamas įmonės pelnas, kuruo neskubant, po truputi
, bus dengiamas įsiskolinimas už butą.
Dėl neribotos civilinės atsakomybės - čia kita kalba. Todėl ji ir neribota, kad apskaita žymiai paprastesnė.