2
2014-01-15 17:06
Luka_Paciolis
Mūsų diskusija priminė mano vieną gyvenimo etapą, kuomet taip pat teko prašyti darbdavio pakelti algą. Na, nepasakyčiau, kad tada mano alga buvo labai mažai ar labai didelė, greičiau adekvati dirbamam mano darbui. Tačiau kažkuriuo momentu pradėjau jausti nepasitenkinimą gaunamu atlygiu ir svarsčiau kaip pasielgti: ar tiesiog išeiti iš darbo (ne išties man ten nepatiko dirbti) ar pasikalbėti apie mano algos pakėlimą. Taip svarsčiau gal kokiu tris mėnesius ir visgi nutariau, kad gal reikia pasikalbėti su vadovu ir jei jis nepakels algos iškarto su juo atsisveikinu.Vieną vakarą po darbo sėdime poilsio kambaryje gurkšnojame viskį ir kalbamės apie įmonės veiklos perspektyvą ir t.t. Aš klausiu:
- Ar tu patenkintas mano darbu?
Jis pakėlė antakį, tipo kas per klausimas ir sako:
-Žinoma, net neįsivaizduoju tavo vietoje kito buhalterio. Tu netik dirbi savo darbą, bet dar mane konsultuoji ir gerų minčių pakiši :)
Sakau:
- Tai gal man atlyginimą pakelti galimą būtų. Ką manai?
O jis man ir sako gerai, nuo kada nori didesnio atlygio?
Net sutrikau, sakau gal tu dar gerai pagalvok viską apskaičiuok ir tada nuspręsi.
Tą vakarą taip ir baigėsi ši tema. Ryte ateinu į darbą, jis sako:
- ar jau parašei DS pakeitimą?
Sakau:
- ne, nes mes neaptarėme dydžio.
Nurodė padidinti dvigubai ir man nepavyko išeiti iš tos įmonės. Todėl algos pakėlimas man vis tiek nesuteikė jokio vidinio pasitenkinimo.
Taigi taip dirbome gal pusantrų metų ir galop įmonė bankrutavo. Tai jis sako: bankrotas ištiko dėl buhalterės algos pakėlimo:))
Moralas: Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi