GURU puslapiukas

"Negalima pažeminti kito, nepažeminus savęs."
Dž.Vašingtonas
"Kas nemato pasaulyje draugų, tas nevertas, kad pasaulis sužinotų apie jį."

Natūtraliausias žmogaus polinkis - žlugdyti save ir drauge su savim - visus ir viską. Kiek nežmoniškų pastangų vien tam, kad būtum normalus! Ir kiek dar didesnių pastangų reikia tam, kuris siekia save sutramdyti ir būti dvasios šeimininkas. Pats savaime žmogus yra niekas. Jis - tik beribė galimybė. Bet ir jo atsakomybė už tą galimybę - beribė. Pats savaime žmogus linkęs ištižti. Bet vos jo valia, jo sąmonė, jo polinkis į nuotykį pagauna jį - toji galimybė ima augti. Niekas negali pasakyti esąs pasiekęs žmogaus galimybių ribą. Nuo gyvulio iki kankinio, nuo blogio įsikūnijimo iki beviltiško pasiaukojimo - begalė sukrečiančių paliudijimų. Kiekvienam mūsų patinka pasinaudoti didžiausia žmogaus galimybe, jo aukščiausiąja dorybe. Tądien, kai paaiškės žmogaus galimybių riba, iškils Dievo problema. Bet ne anksčiau, jokiu būdu ne anksčiau kaip tą dieną, kai ta gailimybė bus išnaudota iki galo. Yra tik vienas didžių žmogaus darbų tikslas - pagausinti žmogaus kūrybines galias. Tačiau pirmiausia reikia išmokti sutramdyti save.
Henry Miller

Dievulėliau,ir iš kur tu trauki tokius tekstus?Nu pas mane biblioteka kaip reta pas ką,bet čia...

Tie, kurie gražiuose daiktuose įžvelgia bjaurią prasmę, yra be žavesio pagedę žmonės. Tai yda.
Tie, kurie gražiuose daiktuose įžvelgia gražią prasmę, yra išprusę žmonės. jie teikia vilčių.

O.Vaildas

Luiso Kerolio Alisa klaidžioja Veidrodžių Karalystėje:
Štai tau klausimas: kiek tu sakei, tau metų?
Greit suskaičiavusi Alisa atsakė:
- Septyneri metai ir šeši mėnesiai.
- Netiesa! - patenkintas sušuko Kliunkis Pliumpis. - Tu nieko panašaus nesi sakiusi!
- Aš maniau, kad norėjot sužinoti, kiek man metų, - paaiškino Alisa.
- Tuomet taip ir būčiau paklausęs, - atšovė Kliunkis Pliumpis.

Šiandien el.paštu gavau vieną istoriją, ją norėčiau pasidalyti su jumis (tikiuosi neužpyks tas žmogus kuris ją man atsiuntė)

Istorija apie mažytes varlytes
….
kartą gyveno būrys mažų varlyčių...
… kurios suorganizavo bėgimo varžybas.
Jų tikslas buvo pasiekti aukšto bokšto viršūnę
.
Susirinko didelis būrys žiūrovų, kad pamatytų šias varžybas ir galėtų pasijuokti iš jų dalyvių...
Varžybos prasidėjo...
Tiesą pasakius:
Niekas iš žiūrovų netikėjo, kad varlytės pasieks bokšto viršūnę.
Galima buvo išgirsti tokių replikų:
"Oho, per daug sunku!!
Jos NIEKADA
nepasieks viršūnės."
arba:
" Nėra jokių šansų
, kad joms pavyktų. Bokštas per aukštas!"
Mažytės varlytės pradėjo kritinėti. Viena po kitos...
... Išskyrus tas, kurios įgijusios antrą kvėpavimą šuoliavo aukščiau ir aukščiau...
Minia vis tiek rėkė
" Per sunku
!!! Nei viena neįstengs to padaryti!"
Dar daugiau varlyčių pavargo ir pasidavė...
...Tik VIENA
toliau šuoliavo aukštyn ir aukštyn...
Ta vienintelė nepasidavė!
Galų gale visos pasidavė. Išskyrus tą vieną varlytę
, kuri, įdėjusi šitiek pastangų, pasiekė viršūnę!
TUOMET
visos kitos varlytės norėjo sužinoti, kaip gi jai pavyko?

Viena dalyvė paklausė, kaip gi tai varlytei, kuri pasiekė viršų, pasisekė atrasti jėgų?
Pasirodė
Kad nugalėtoja buvo KURČIA!!!!

Istorijos moralas:
Niekada
nesiklausyk kitų žmonių bandymų tau perteikti savo pesimizmą ir negatyvizmą...
…nes jie pavogia tavo nuostabiausius norus ir svajones. Tuos, kuriuos tu puoselėji širdy!
Visada atsimink žodžių galią
.
Nes visa, ką tu girdi ar skaitai, veikia tavo elgesį!
Todėl:


VISADA būk…


TEIGIAMAI NUSITEIKĘS!

Ir virš visko:
Būk KURČIAS
, kai žmonės sakys TAU,
kad negali išpildyti SAVO
svajonių!
Visada galvok:
AŠ TAI GALIU !

Labai patiko

Jokie pinigai nebūna taip gerai panaudoti, kaip tie, kuriuos mums nusuko: už juos įsigijame išminties.
A. Šopenhaueris

Bankas - tai vieta, kur tau paskolina lietsargį esant geram orui, ir pareikalauja jį gražinti, kai prasideda lietus.
R. Frostas

Oscar Wild mintys;
apie gyvenimą:
Logiškumas - paskutinis išsigelbėjimas neturintiems vaizduotės.

Gyvenimo paslaptis - mėgautis nusivylimais, kai jus bjauriai, labai bjauriai apgaus.

Jei žmogus į gyvenimą žiūri kaip menininkas, protas tampa jo širdimi.

Reikia saugoti gyvenimo spalvas, bet niekada neprisiminti detalių. Detalės visada vulgarios.

Apie moteris ir vyrus:
Jeigu jūs norite žinoti, ką iš tiesų galvoja moteris - o tai, beje, labai pavojinga - žiūrėkite į ją, bet nesiklausykite jos.

Vyrus galima analizuoti, moteris - tik dievinti.

Moterys dabar tokios išsilavinusios, jog niekuo jų nebenustebinsi, nebent laiminga santuoka.

Moterys ginasi puldamos, o puola staigiai ir nelauktai pasiduodamos.

Ir dar apie moteris:

Kai Adomas rojuje užmigo, iš jo šonkaulio dievas padarė moterį. Vargšas Adomas! Pirmutinis jo miegas buvo paskutinis jo poilsis."
- Claudijus

"Aš dar nesugebėjau atsakyti tik į vieną klausimą, kuris dar niekada ir nebuvo atsakytas: KO NORI MOTERIS?"
- Z. Froidas
"Moterys protingesnės už vyrus, nes žinodamos mažiau, supranta daugiau."
- Džeimsas Stefensas

"Moterys turi nuostabią nuojautą: jos sugeba suvokti bet ką, išskyrus tai, kas akivaizdu."
- Oskaras Vaildas

Tas pats O. Vaildas (neatsimenu žodis žodin)
Moterys- "dekoratyvinė lytis"
Yra dvi moterų rūšys- išsidažiusios ir neišsidažiusios.
"Londone šiuo metu yra tik penkios moterys, su kuriom verta
pasišnekėti, bet dviejų iš jų nedrįs kviesti jokia padori draugija"

Atminkite: anksti kelkitės, vėlai gulkite, kol uždirbsite pakankamai pinigų, kad galėtumėte daryti priešingai.

Joe L. Whitley

Už pinigus
galima nusipirkti namą,
bet ne namus;
galima nusipirkti lovą,
bet ne miegą;
galima nusipirkti laikrodį,
bet ne laiką;
galima nusipirkti knygų,
bet ne žinias;
galima nusipirkti pareigas,
bet ne pagarbą;
galima nusipirkti gydymą,
bet ne sveikatą;
galima nusipirkti kraujo,
bet ne gyvybės;
galima nusipirkti seksą,
bet ne meilę.

Taigi, pinigai nėra viskas. Geriausių dalykų pasaulyje negalima nusipirkti,
ir mes dažnai sugriauname sau gyvenimą, bandydami tai padaryti!

GERAI PASAKYTA.VIRŠŪNĖ.NEIŠKENČIAU NEPRISIJUNGUSI.

nieko_sau,
... grazu

Ne tik gražu, bet ir labai teisinga. Pinigai palengvina gyvenimą, bet nėra laimės garantija.

Turtuolis pateko į Rojų.Pirmiausia patraukė į turgų ir išpūtė akis pamatęs,jog viskas čia labai pigu.
Išsitraukęs storą piniginę,paprašė jam parduoti pačių gražiausių daiktų,padėtų ant prekystalio.
Pardavinėjančiam angelui ištiesė storą pluoštą stambių kupiūrų.
Angelas nusišypsojęs tarė:
-labai gaila,bet šie pinigai neturi jokios vertės.
-Kaip tai?-sumišo turtuolis.
-Čia galioja tik tie pinigai,kuriuos žemėje esate kam nors padovanojęs,-paaiškino angelas.
Šiandien nepamiršk savojo kapitalo,kurio prireiks Rojuje.


B.Ferrero

Įsivaizduok, kad yra bankas, kuris kiekvieną rytą atidaro tavo vardu 86400 dolerių sąskaitą. Ten diena iš dienos nedaromi jokie balansai. Kiekvieną vakarą panaikinamas sąskaitos likutis, kurio tu
nesugebëjai išnaudoti dienos metu. Ką tu darytum? Žinoma, nusiimtum visus pinigus iš karto! Kiekvienas iš mūsų turi tokį banką. Tai LAIKAS. Kiekvieną rytą jis tau duoda 86400 sekundžių. Kiekvieną vakarą jis nubraukia visa tai, ko tu nepanaudojai geriems tikslams. Čia nėra jokių balansų nei sąskaitos viršyjimų. Kiekvieną dieną tau atidaroma nauja sąskaita. Kiekvieną vakarą sudeginami dienos likučiai. Jei tu nesugebi išnaudoti dienos depozito, čia jau tavo praradimas. Čia nėra kelio atgal, nėra grąsinimo rytojui. Tu turi gyventi dabartimi - šios dienos depozitu. Investuok taip, kad būtum kuo laimingesnis. Laikrodis tiksi. Padaryk šiandien tiek, kiek gali daugiausia... Kad suvoktum vienų metų vertę, paklausk studento, kuris metų gale negavo norimo pažymio... Kad suvoktum vieno mėnesio vertę, paklausk motinos, per anksti pagimdžiusios kūdikį... Kad suvoktum vienos savaites vertę, paklausk savaitinio laikrasčio redaktoriaus.... Kad suvoktum vienos valandos vertę, paklausk įsimylėjėlių, kurie laukia susitikimo... Kad suvoktum vienos minutes vertę, paklausk žmogaus, kuris ka tik pavėlavo į traukinį... Kad suvoktum vienos sekundės vertę, paklausk žmogaus, kuris ką tik išvenge avarijos... Kad suvoktum vienos milisekundės vertę, paklausk sportininko, kuris olimpiadoje laimėjo sidabro, o ne aukso medalį.... Brangink kiekvieną momentą! Brangink jį, nes tu daliniesi akimirkomis su kažkuo tau labai brangiu, ypatingu ir mylimu, kuris vertas, kad tu su juo dalintumeis savo laiką. Ir atmink, laikas nieko nelaukia. Vakar diena - jau istorija, rytojus - dar paslaptis. Nera nieko tikra - išskyrus šiandieną. Ši diena yra DOVANA. Dalinkis ja su draugais. Jie priverčia tave nusišypsoti, padrasina, kad tau pasisektų. Jie išklauso, dalinasi savo pasauliu, atveria širdis. Linkiu, kad pavyktų sekmingai išnaudoti visą dienos saskaitą, ir kad būtų kuo mažiau praradimų.

Senokai mus bedžiuginai.Po tokių pamokančių žodžių jau ir nebežinau,ką čia dabar daryti - ar eiti miegoti,ar dirbti.Vis tik para jau apsivertė - nauja prasidėjo.Reikia išnaudoti

Nieko_sau FANTAŠTIŠKA.

Vienas žmogus Indijoje, nešiojantis vandenį, turėjo du didelius krepšius, kabančius ant galo pagalio, kurį jis nešiojo ant pečių. Vienas krepšys buvo sudūlėjęs, o kitas – nepriekaištingas, ir visuomet nuėjus ilgą kelią nuo šaltinio iki namų jame būdavo įmanoma parnešti visą vandenį. Tuo tarpu iš sudūlėjusio krepšio pusė vandens išvarvėdavo.

Dvejus metus tai tęsėsi diena iš dienos: žmogus, nešiojantis vandenį, į savo mokytojo namus atnešdavo tik pusantro krepšio vandens. Žinoma, nepriekaištingas krepšys didžiavosi savo pasiekimais. O vargšas sudūlėjęs krepšys labiausiai gėdijosi savo netobulumo ir buvo labai nelaimingas, nes sugebėjo padaryti tik pusę to, kam buvo skirtas.

Po to, kai dvejus metus jis jautė skausmą dėl savo nepilnavertiškumo, jis prakalbo į vandens nešiotoją:

—Aš gėdijuosi savęs ir noriu atsiprašyti prieš tave.

—kodėl? Ko tu gėdijiesi?

—Dvejus metus aš gebu atnešti tik pusę savo nešulio, nes šis įtrūkimas mano šone praleidžia vandenį ir jis grįžtant atgal išteka. Tu dirbai šį darbą ir dėl mano trūkumų tu nesulaukdavai pilnų savo pastangų rezultatų, - liūdnai pasakė krepšys.

Vandens nešiotojas pajuto gailestį senam krepšiui ir, būdamas jautrus ir užjaučiantis, jis pasakė:

— Kadangi mes grįžtame pas mano mokytoją, noriu, kad tu pažiūrėtum į gražias gėles pakeliui į jo namus.

Iš tikrųjų, kai jie pakilo ant kalvos, suskeldėjęs krepšys atkreipė dėmesį į žavingas gėles vienoje kelio pusėje ir tai apramino jo nerimą. Tačiau takelio pabaigoje jis vėl pasijuto blogai, nes per jį ištekėjo pusė jo vandens ir dėl to iš naujo dėl savo trūkumų atsiprašė.

Tuomet vandens nešiotojas pasakė krepšiui:

— Tu pastebėjai, kad gėlės žydėjo tik tavo kelio pusėje, o ne kito krepšio kelio pusėje? Aš visuomet žinojau apie tavo trūkumą ir juo pasinaudojau savo naudai. Aš pasėjau gėles tavo pusėje ir kas dieną, kai mes grįždavome nuo šaltinio, aš jas laisčiau. Dvejus metus aš galėjau skinti šias gėles ir jomis puošiau savo mokytojo stalą. Be tavęs, tokio, koks esi, jo namuose nebūtų buvę šio grožio!

Ar bereikia dar ką nors sakyti? Kiekvienas iš mūsų esame puikus, tobulas ir unikalus. Tačiau mūsų abejonės dėl to gali įtikinti žmones priešingai. Tačiau svarbiausia – įtikinti mus, kad kažko neturime ir dėl to nesame tobuli. Tobulybė yra nepasiekiama, nes jeigu būtų įmanoma tapti pačiu tobuliausiu žmogumi, pasaulis numirtų tą pačią dieną ir išnyktų svajonės, o be svajonių nėra gyvenimo.