GURU puslapiukas

Sutinku

Naktis atėjo: ir dabar garsiau visi šaltiniai kalba. Siela mana taip pat yra iš gylio trykštantis šaltinis.

Naktis atėjo: ir dabar tiktai pabunda visos giesmės mylinčiųjų. Siela mana taip pat yra giesmė, kuri iš mylinčiojo sklinda.

Kažkas nenuraminta ir nenumaldoma many gyvena; tai žodžiais veržias iš krūtinės. Troškimas meilės manyje gyvena, jis moka meilės kalbą.

Šviesa esu: o, kad naktis aš būčiau! Ir tai yra vienatvė mano, kad aš šviesos esu apjuostas.

O, kad nakties tamsa aš būčiau! Kaip godžiai žįst šviesos krūtis aš imčiau!

Ir jus pačias palaimint dar norėčiau, žvaigždutės mirgančios ir žiburėliai jūs, ten šviečiantys aukštybėj! - ir būt laimingas aš norėčiau, šviesos jūs dovanom apdovanotas.

Bet gyvenu šviesoj aš savo ir sugeriu atgal liepsnas, kurios įsidega many ir iš manęs ištrūksta.

Aš nepažįstu imančiojo laimės; ir neretai vis pagalvoju, jog vogti maloniau nei imt turėtų būti.

O skurdą mano tai sudaro, kad rankos niekad nepailsi nuo dovanų davimo; o manąjį pavydą kelia, kad laukiančias akis matau ir ilgesio nuskaidrintas naktis regėti tenka.

O, vargas tiems, kas dovanoja! Tu užtemime mano saulės! O, tu troškime manojo troškimo! O alki didelis sotybėj!
(Fridrichas Nitčė)

ПИСЬМО К МАТЕРИ

Ты жива еще, моя старушка?
Жив и я. Привет тебе, привет!
Пусть струится над твоей избушкой
Тот вечерний несказанный свет.

Пишут мне, что ты, тая тревогу,
Загрустила шибко обо мне,
Что ты часто ходишь на дорогу
В старомодном ветхом шушуне.

И тебе в вечернем синем мраке
Часто видится одно и то ж:
Будто кто-то мне в кабацкой драке
Саданул под сердце финский нож.

Ничего, родная! Успокойся.
Это только тягостная бредь.
Не такой уж горький я пропойца,
Чтоб, тебя не видя, умереть.

Я по-прежнему такой же нежный
И мечтаю только лишь о том,
Чтоб скорее от тоски мятежной
Воротиться в низенький наш дом.

Я вернусь, когда раскинет ветви
По-весеннему наш белый сад.
Только ты меня уж на рассвете
Не буди, как восемь лет назад.

Не буди того, что отмечталось,
Не волнуй того, что не сбылось, -
Слишком раннюю утрату и усталость
Испытать мне в жизни привелось.

И молиться не учи меня. Не надо!
К старому возврата больше нет.
Ты одна мне помощь и отрада,
Ты одна мне несказанный свет.

Так забудь же про свою тревогу,
Не грусти так шибко обо мне.
Не ходи так часто на дорогу
В старомодном ветхом шушуне.

<1924>
S. Eseninas
P.S. kaip tik pirmasis Rusijos kanalas vakarais rodo serialą apie Esenino gyvenimą. Gal kam bus įdomu...

Yra žmonių, kurie niekada neklysta todėl, kad jų niekada nevargina jokios protingos mintys

J.V.Getė

Kai greitai sukasi mąstytojų mintys,
nemąstančiai publikai sukasi galva.
V. Kliuševskis

man patiko:


Pasiektas tikslas retai islaiko ta zavesi, kuri turejo tuomet, kai jo siekeme.


Plinijus,Jaunesnysis



(p.s. sorry,neturiu liet.kalbos )

prosai, pataiket i desimtuka!

p.s.
tik grizau papietavusi ir galiu jums teigti, kad tai tiesa, nors uzsakant ta pica buvo tokia.....

Man ir desertas labai skanu po valgio- esu nepataisoma smaližė Kažkas netaip?

Visą laiką būnant su tais pačiais žmonėmis jie ilgainiui tampa tarsi mūsų gyvenimo dalimi. O tapę mūsų gyvenimo dalimi, jie užsinori tą gyvenimą pakeisti. Mat kiekvienas tariasi tiksliai žinąs, kaip turėtų gyventi kitas. Tik nė vienas niekada nežino, kaip turėtų gyventi jis pats. ( P.Coelho)

Geri sprendimai atsiranda iš patirties, o patirtis atsiranda iš blogų sprendimų. (Beris Le Patneris)

Norint būti laimingam, to galima pasiekti. Tačiau žmonės paprastai nori būti laimingesni už kitus, o šitai beveik neįmanoma, nes mes visada laikome kitus laimingesnius, negu jie yra iš tikrųjų.
Ch. L. Montesquieu

apie rimtus dalykus - linksmai:

- Jei tu ką nors myli, duok jam laisvę
- Jei jis sugrįš, bus tavo amžinai
- Jei jis nesugrįš, vadinasi, niekuomet ir nebuvo tavo
BET... Jei jis tiesiog sėdi tavo kambaryje, žiūri tavo televizorių, sujaukia tavo daiktus, valgo tavo maistą, kalba tavo mobiliuoju telefonu, ima tavo pinigus ir net neįtaria, kad tu jau seniai padovanojai jam laisvę, vadinasi arba tu ištekėjus už jo, arba pagimdei jį

Geras draugas ateis laiduoti už tave, kad ištrauktų iš kalėjimo... bet tikras draugas sėdės šalia tavęs ir sakys: prakeikimas...Kaip MES susimovėm

beja, manau, tinka ir šefo - buhalterio santykiams

Koks ilgas kelias ir sunkus
Nuo raidės A(š) iki Ž(mogus).

E. Mieželaitis

Pasitikime šventas Kalėdas,
Pamiršdami savąsias bėdas.
Susėskime prie vieno stalo
Ir džiaukimės švente be galo.

Kviečiu visus mylėti,
Kantrybės ir vilties turėti,
Kalėdų šventę švęsti
Ir negandas visas iškęsti.

Paprašykime dangaus palaimos,
Nesiderėkime dėl meilės kainos,
Pajauskime širdim ir siela-
Juk gerumu spindėti miela.

(Irena Milašienė)

Meilė yra laisvės gėlė. Jeigu bandysite ją pagrobti ir išlaikyti,
ji, be abejo, nuvys kaip ir bet kokia gėlė, nupjauta ir
pamerkta į vazą, ar bet koks drugelis, pagautas ir prismeigtas
prie lentos.
Persekiotojai meilės niekada nepagaus. Meilė žydi tik tada,
kai nieko nereikalaujama. Meilė vysta, kai su kuo nors lyginama.
Meilė negali būti laikoma ir saugoma kaip piniginis indėlis banko sąskaitoje, numatant jį ateityje atsiimti. Jokia draudimo kompanija nesudarys su jumis
sutarties meilei apdrausti.
Džaneta Reinvoter

"Gera mintis, nesvarbu iš kur paimta, daug vertingesnė už kvailą savąją"

- F. Lanot de Vaje

Negaišk laiko, neužsiimk nereikalingais darbais, žvelk į sunkumus kaip į naują įgijamą išmintį, geromis mintimis pradėk kiekvieną dieną, elkis su kitais žmonėmis tarsi jie mirtų vidurnakty ir visą gyvenimą prisimink, kad tavoji sėkmė, laimė, meilė slypi tavyje, niekame kitame, tik tavyje, ir ji laukia kada tu ją išlaisvinsi.
( Og Mandino)

Išglamonėjai vėju,
Išbučiavai bangom
Ir nuklykei į tolį
Žuvėdrom sutiktom,
O aš vejuosi klyksmą,
Viliodama atgal,
Bet nepasuksi vyksmo
Į praeiitį. O gal?


Tai ne mano eilės,nežinau kieno,radau internete.Gražu...

Norint būti laimingam, to galima pasiekti. Tačiau žmonės paprastai nori būti laimingesni už kitus, o šitai beveik neįmanoma, nes mes visada laikome kitus laimingesnius, negu jie yra iš tikrųjų.
Ch.L. Montesquieu

Pamesta Fleita gailiai verkė, kad jau seniai niekas ja negroja.
Pro šalį eidamas Asilas stipriai į ją pūstelėjo ir pasigirdo toks švelnus garsas, kokio per visą gyvenimą nebuvo girdėję nei Asilas, nei Fleita.
Nesuprasdami kas nutiko, kuo skubiausiai išsiskyrė, gėdydamiesi paties gražiausio dalyko, nutikusio per visą jų liūdną gyvenimą.

Kiek daug mūsų gyvenime pamestų fleitų ir asilų. Daugelis taip ir lieka svetimi patys sau, slėpdami, kas esą, ir prašo meilės iš kitų, nepažįstamų, taip pat slepiančių savo tikrąjį veidą. Bet štai netikėtai - prabudimas, atsivėrimas, šviesos spindulys... Deja, toliau nieko. Nes pritrūksta drąsos. Reikia daug drąsos mylėti. Ne mažiau drąsos reikia leistis būti mylimam.

Andų papėdėje gyveno taiki gentis.
Vieną dieną jos kaimą užpuolė žiaurūs grobikai, įsirengę slaptą stovyklą aukštai kalnuose. Kartu su prisiplėštu grobiu išsinešė ir kūdikį, atėmę jį iš vienos čionykštės šeimos. Lygumų gyventojai laužė galvas, kaip išvaduoti mažylį. Jie nemokëjo kopti į kalnus, nepažinojo aukštyn vedančių takų, kuriais keliaudavo kalniečiai, neišmanė, kaip rasti grobikus, kaip aptikti jų pėdsakus. Tačiau vis tiek išsiuntė būrį stipriausių savo vyrų, geriausių kovotojų, kad šie pasiektų viršukalnę ir sugrąžintų pagrobtą vaiką tėvams. Vyrai bandė kopti vienaip, bandė kitaip. Mėgino eiti vienu taku, po to - kitu. Po daug dienų trukusių varginančių pastangų jie tepakilo gal per šimtą metrų. Įsitikinę savo bejėgiškumu, lygumų vyrai pripažino esą nugalėti ir nusprendė grįžti nieko nepešę namo. Tačiau koks netikėtumas: pasisukę eiti jie išvydo jų pusėn besileidžiančią vaiko motiną! Ji lipo nuo kalno į kurį vyrai įkopti neįstengė! Krepšyje ant pečių moteris nešėsi vaiką. Kaip ji sugebėjo? Vienas vyriškis, pasveikinęs gentainę, paklausė jos:
- Mes labai stengėmės, bet neįveikėme šito kalno. Kaip tu jį užlipai, jei mums, tvirčiausiems kaimo vyrams, tai nepavyko?
Moteris gūžtelėjo pečiais ir tarė:
- Jis nebuvo jūsų vaikas

Prabangioje parduotuvėje, prie rašomojo stalo sėdėjo juvelyras ir susimąstęs žvelgė pro langą. Prie parduotuvės atėjo maža mergaitė ir prispaudė nosį prie vitrinos stiklo. Mažytės dangaus spalvos akys nušvito, kai ji pamatë eksponuojamas brangenybes. Drąsiai pravėrė parduotuvės duris ir dūrė pirštu į nuostabų žydrą turkių vėrinį.
- Tai bus mano seseriai. Ar galėtumėte gražiai suvynioti?
Parduotuvės šeimininkas nepatikliai pažvelgė į mažąją klientę ir paklausė:
- O kiek tu turi pinigų?
Nesvyruodama mergaitė pasistiebė ant pirštų galiuku, padėjo ant prekystalio skardinę dėželę, atidarė ją ir iškratė viską, kas joje buvo: mažavertį pinigų banknotėlį, saują monetų, kelias kriaukles ir kažkokį paveikslėlį.
- Ar pakaks?- išdidžiai paklausė ir ėmė aiškinti:
- Aš noriu nupirkti dovaną vyresniajai savo seseriai. Nuo tada kai mirė mūsų mama, ji viskuo namie rūpinasi, jai visiškai nelieka laisvo laiko. Šiandien jos gimtadienis, todėl noriu ją pradžiuginti dovana. Šių akmenukų spalva tokia kaip jos akių!
Šeimininkas nuėjo į nuošalų kambarėlį ir atnešė puikaus žvilgančio rausvo popieriaus. Rūpestingai suvyniojo į ją brangakmenių dėželę.
- Štai,prašau,- ištiesė mergaitei.- Nešk namo, tik nepamesk.
Mažylė džiugiai išstriksėjo iš parduotuvės.
Po valandėlės į juvelyrinę parduotuvę įžengė daili, šviesiaplaukė mergina dangaus mėlynumo akimis. Padėjusi ant prekystalio atidarytą dėželę, paklausė:
-Ar šis vėrinys nupirktas čia?
-Taip, panele.
-Ir kiek jis kainavo?
-Mano parduotuvės kainos neskelbiamos: tai kliento ir mano paslaptis.
- Tačiau mano sesuo teturėjo grašius. Kaip ji galėjo sumokėti už tokį brangų vėrinį?
Juvelyras paėmė brangenybių dėžutę, uždarė ją, dar sykį suvyniojo į žvilgantį popierių ir įteikė merginai.
- Jūsų sesutė sumokėjo. Ji sumokëjo pačią aukščiausią kainą, kokia tik gali būti: atidavė viską, ką turėjo.