GURU puslapiukas

O gegužio naktis - pavojinga,
Tu nubrisi į sodą gilyn,
Atsistosi po vyšniomis - sninga,
Ir prikris šilto sniego širdin.

***

Augti - smagu! Užaugti - neblogai. Blogiausia - peraugti


Erlickas

Super!!! Labai gražu...

O žmones! Mylėkit vienas kitą
Ir Biblijoj taip parašyta.
Linkiu jums džiaugsmo kiekvieną rytą,
Laimė ateis ir neprašyta.

Jei prašančiam kažka paduosi,
Ar meilės žvilgsni dovanosi,
Likimas tau tikrai padės,
Tavęs nuvilti neskubės.

(Irena Milašienė)

Žmogus nežino kad yra panašus į velnią,

Keikiasi velniškai,
Myli velniškai,
Geria velniškai,
Mąsto velniškai

Tad gyvenkite taip, kad galėtume pasakyti

MAN VELNIŠKAI GERA

(autorius nežinomas)

Ta pačia tema... O kodėl taip yra?
Padarom mažą testą: Kuris vyras (moteris) jums atrodytų patraukliau, kurį(-ią) apibūdintumėte "velniškai gražus(-i)" ar "dieviškai gražus (-i)"?

Man turbūt patraukliau "dieviškai gražus (-i)", bet mintys tuomet turbūt suktūsi apie "velniškus poelgius"

Mieloji Guru, tu tiek daug žinai,pagelbėk vargstančiam- turiu citatą ir nežinau kieno ji, o reikia tai verkiant-"Tik tada, kai žemesnio lygio poreikiai patenkinami, kyla skatulys tenkinti aukštesnio lygio poreikius". Kieno tie žodžiai ir kokią teoriją sukūrė jų autorius? Gal galit padėti???

Ar čia tik ne Maslovo teorija?
Vadinasi kažkaip poreikių piramidė, ar pan.

Kažkas panašaus į Kabala
http://www.kabbalah.info/litakab/book1/book1_13.htm

Pritariu 123456, kad čia iš Maslovo teorijos. Ne taip seniai teko studijuoti rinkodarą, savo užrašuose radau:

A.MASLOW MOTYVACIJOS TEORIJA remiasi tuo, kad žmonės įvairiu laiku turi skirtingus poreikius. Poreikiai išrikiuoti hierarchine tvarka nuo labiau iki mažiau reikšmingų: fiziologiniai, saugos, socialiniai, pagarbos, saviraiškos poreikiai. Kai tik koks nors poreikis patenkinamas, jis jau nebe poreikis, iškyla aukštesnis poreikis.

Visiškai teisingai:), mums tą patį dar ir iš psichologijos dėstė - Maslow poreikių piramidė.

Labai dėkui, išgelbėjote sunkioje minutėje.

Paieškokim gėrio...

Po saulėlydžio paliks ir ši diena,
Geltonumas rudenio nuneš į nežinią.
Ne viena mintim keliauju, ne viena
Per kitų likimą, svajones ir sąžinę.

Kas sugaus troškimą, kas ieškos minties,
Kam eiliuotas žodis bels į širdį...
Nebaidyk, klajūne praeitie, vilties-
Būkim atviri tik tiems, kas sielos žodį girdi.

Paieškokim gėrio, siekime taikos,
Nepamirškime ir venkime rūstybės!
Motina, šeima ir žemė už tai mums padėkos,
Nes tik jų dėka įgauname tvirtybės!

(Zenė Sadauskaitė)

Du keliaujantys angelai sustojo pernakvoti
> turtingos seimos amuose. Seima buvo gana siurksti
> ir atsisake juos priimti nakvoti sveciu kambaryje.
> Vietoj to angelams buvo duotas mazas plotelis
> saltame rusyje. Kai ant kietu grindu jie
> pasiklojo gultus, vyresnis angelas pamate sienoje
> skyle ir ja uztaise. Kai jaunesnysis paklause
> kodel, vyresnis atsake, "Ne visada yra taip, kaip
> atrodo."
>
> Kita nakti pora apsilanke labai neturtingo, bet
> paslaugaus ukininko ir jo zmonos namuose. Malonus
> zmones pasidalino trupuciu tureto maisto ir leido
> angelams miegoti ju lovoje, kad galetu tinkamai
> pailseti. Kita ryta tik pakilus saulei, angelai
> rado ukininka ir jo zmona skaudziai verkiancius.
> Vienintele ju karve, kurios pienas buvo vienintelis
> ju pragyvenimo saltinis, gulejo lauke negyva.
> Jaunesnysis angelas susinervino ir paklause
> vyresniojo, kodel jis leido, kad taip atsitiktu?
>
> " Pirmasis zmogus turejo viska, o tu dar jam
> padejai. Antroji seima turejo labai mazai, bet
> noriai su mumis pasidalino, o tu leidai ju karvei
> numirti. "
>
> "Ne visada yra taip, kaip atrodo", vyresnelis
> atsake. " Kai mes nakvojome rusyje, as pastebejau,
> kad toje sienoje buvo pasleptas lobis. Kadangi
> seimininkas buvo didelis gobsuolis ir nenorejo su
> mumis dalintis savo sekme, as uztaisiau skyle, kad
> jis nieko nerastu. Kuomet mes miegojome ukininko
> lovoje, mirties agelas atejo jo zmonos. As
> vietoj jos jam atidaviau karve. Ne visada yra
> taip, kaip atrodo."
>
> Kartais butent taip buna, kuomet kai kurie dalykai
> neissisprendzia, kaip turetu. Jei turi tikejima,
> tau tiesiog reikia tiketi, kad kiekvienas
> rezultatas yra tavo naudai. To gali net kuri
> laika nezinoti....
>
> O kai kurie zmones
> ateina i musu gyvenimus
> ir greitai iseina...
>
> O kai kurie zmones
> tampa draugais
> ir pasilieka truputi...
> palikdami nuostabius
> pedsakus musu
> sirdyse....
>
> O mes niekada
> nebuname tokie patys
> nes esame rade
> gera drauga!!
>
> Vakar diena yra istorija. Rytojus - paslaptis.
> Siandiena yra dovana.
> Stai kodel tai vadinama dabartim! (angl. k.
> dabartis ir dovana yra" a present":)
> As manau, kad tai nepaprasta.... gyventi ir
> branginti kiekviena momenta...
> Tai nera generaline repeticija!

Šią naktį...

Šią naktį mintimis pabėgau nuo savęs,
Pabėgau nuo daiktų, šaltų ir įkyrių.
Žinojau, kad kažką turėsiu parsivest,
Jaučiau, kad reikia rast kažką, ko neturiu.

Nes jau per žema tai, kas buvo aukšta.
Nes jau per menka tai, kuo pats lig šiol buvai.
Nes jau kiekvieną rytą, kiekvieną rytą auštant
Tie patys horizontai ir laivai.

Ir taip kankinamai ilgiesi tolumų,
Ir taip kankinamai ilgiesi aukštumų,
Ir taip kankinamai be tolumų ramu,
Ir taip kankinamai ramu be aukštumų.

Just. Marcinkevičius

Tiesiog...tokia nuotaika...

"...Dvasios kelionė per gyvenimą tarsi piligrimo kelionė
į šventąją vietą. Mes, šviesos vaikai, visi pradėjome
nuo tyrumo versmės. Tai šaltinis rojaus sode, kur Žinojimas
visaapimantis. Pirmosiomis atėjimo į šį pasaulį akimirkomis
kūdikis maudosi tyrume ir jaučiasi esąs visa ko dalis.
Jis nežino nieko ir todėl žino viską.
Kūdikis byloja dievo žinią. Tačiau pasaulis
kerintis, ir jį maga pažinti – kūdikis kreipia akis į stebuklingą
pasaulį. Štai čia ir yra Dvasios kelionės pradžia. Tyrumas
žingsnis po žingsnio grimzta į užmaršties upę, ir mes
paliekame savąjį rojų. Lapija bujoja laistoma užmaršties
ašarų, bet ji žydi... Sodas neprarastas, jis tik pamirštas.
Tam, kad vėl grįžtum po ilgos kelionės namo. Į šventąją vietą,
kurios švyturys žėri kiekvieną kelionės akimirką. Tavo širdyje.

Sode ramybė, aušros metas. Kelyje – vėjai. Bet švyturys širdy...
Siaučia audros, griauna sena. Atneša debesis, tą
besimainantį dangaus veidą. Debesys sūkuriuoja, paklūsta
dangaus valiai, prakiūra lietumi. Dangaus ašaros – žmogaus
atgaila, grįžimas į tyrumą... Į seną vaikystės pasaką...
Į patį tikriausią sapną. Lietus atneša nauja, visada pokyčiai,
tyrumo ir lengvumo kvapas smelkiasi iki širdies šulinio...
Atneša gyvybę – žemei, žiūrėk,-jau pumpurai akis pramerkia,
jau rąžosi pražydę alyvos saulės atokaitoj, - ir širdžiai,
ar jauti, kaip virpa, kaip čiulba vyturiu melsvoj padangėj,
kaip Gera! Ir ilgesys aplanko, ilgesys – to amžino ir pamiršto –
tyčia, netyčia, gerai, blogai – gal toks tavo kelias, žmogau – nežinia...
Taip maudžia, taip gelia, širdis iššoks ir virs baltu
Dievo paukščiu... Nešk, nešk Naujieną, skrisk, vaivorykštę
nešk – nuo dangaus - ligi žemės, nuo žemės - į dangų,
tu Gali! Ir gimsta Meilė ugninė – visur: tavo dvasios
gelmėj, skamba tūkstančiais varpų, šalia, aplinkui:
Mylėk, Mylėk, Mylėk! Burtas mestas, paslaptis atskleista...
Laisvas būk, žmogau, Esaties vaike, kūrėju būk ir
kurki pasaulį spalvingą, džiugų, liepsnojantį Meile..." Dvasios alchemija

Gyvenimo giesmė
(S.Neris)

Gyvenimas mano - vėjas palaidas!
Kaip sakalas skrieja per tyrus laukus.
Gyvenimas mano - pavasario aidas.
Gyvenimas mano - tai sapnas klaikus.

Aš myliu gyvenimą - jauną, ugningą,
Kaip myli pavasarį lauko gėlė!
Aš myliu gyvenimo džiaugsmą aistringą, -
Stipriai - kaip jaunystė temoka mylėt.

O žeme, o motina mano brangioji!
Mielai tu puošiesi žiedais ir krauju. -
Jei burtus tavuosius pakeistų man rojum,
Tai bûtų ilgu man, ilgu man be jų!

Aš myliu tave, gaivalingas pasauli!
Gal būt kaip žvėris tu mane sudraskysi? -
Vis tiek - aš ir mirsiu šypsodamos saulei,
Ir saulė degs mano akyse!

Meilė yra tai, ko tu atėjai į šią žemę pasiimti. Su savimi kaip su kiekvienu kitu elkis vienodai, neatsižvelgdamas į tai, kas jie yra ir ką daro. Įžvelk kiekviename gėrį net tada, kai jiems klaidų daryti nederėjo. Kalbėk su žmogumi taip, kad atvertum jo širdį ir leistum pasijusti įvertintam.

( Jyanla Vanzant)

Aš myliu tave ne už tai, koks tu, o už tai, koks aš, kai būnu su tavimi.

Nei vienas žmogus nevertas tavo ašarų, o tie, kurie jų verti, tavęs nepravirkdys.

Vien tik todėl, kad kažkas nemyli tavęs taip, kaip tau norisi, dar nereiškia, kad jis nemyli tavęs iš visos širdies.

Tikras draugas-tas, kuris laikys tave už rankos ir jaus tavo širdį.

Blogiausias būdas ilgėtis žmogaus- tai būti kartu su juo ir suprasti, kad jis niekada nebus tavo.

Niekada nenustok šypsotis, net, kai tau liūdna: kas nors gali įsimylėti tavo šypseną.

Gali būti, kad šiame pasaulyje tu tik žmogus, bet kam nors tu- visas pasaulis.

(G.G. Markesas)
[color=red][/color]

Įsimylėjusio vis vien linksma dalia,
Nors leisgyvis vos vos linguoja galvele.
Tiktai blaiviam vargai kasdieną graužią širdį,
O geriančiam visur ir viskas - tralialia.

Omaras Chajamas